Man rodos, kad šis jausmas pažįstamas visiems, kartas nuo karto grįžtantiems namo. Kai kitas pasaulis seniai užkariautas ir virtęs namais, o tu pats jau pamiršęs iš kur atsiradai ir kokį kelią esi nuėjęs, staiga savo istoriją imi skaityti vaikystės gatvių plytelėse. Ji visuomet kelia nuostabos šypsnį: kas galėjo pagalvoti, kad...
Nidos meno kolonijos dviratis jau metus laiko važiuoja. Laidoje kalbama apie daug įvairių procesų, kuriuos stumia pirmyn pačių įvairiausių požiūrių ratai. Vienas iš tokių – trankytis ir ieškoti sielos draugų pasaulyje. Bet gali būti ir kitas – priimti tokius namie...
Sigitas Parulskis, kaip jį Pasivaikščiojimų įžangoje pristato Rytis, yra „žmogus, gyvenantis tik iš literatūros“. Tokių šiais laikais televizijos ekrane ypač reta, tad plačiai auditorijai galimybės pamatyti, ką ir kaip mąsto mūsų rašytojai beveik nėra. Jau vien dėl to šis pusvalandis ypatingas, o dar jei pridėsime, kad Sigitas yra vienas žymiausių šiuolaikinių tekstų kūrėjų Lietuvoje...
„Vienas kartas Alytuj“ prasideda aštriai. Vietoj įprasto Alchemijos griausmo – Ryčio klausimas. Mintį galima perfrazuoti taip: „Jūs pasakėte, kad laida apie Alytų yra n e s ą m o n ė…“ Zuikiai nertų į krūmus, o pokalbis tęsiasi. Kažin, ar pašnekovą atpažinsite iš balso. Dar dešimt sekundžių, kad spėtume prisiminti jį iš veido. Tuomet pasirodo užrašas...
Vajė, koks skandalas! Prisigyvenome! Mums, „darbštuolių tautai“, Jonas spiria į užpakalius ir sako: „Jei norite būti laisvi, jums reikia stengtis labiau, negu dabar. Žymiai labiau“. Argi nedirbame? Argi nesistengiame? Dirbame ir stengiamės – norime užgiedoti. Juk esame ir „dainininkų tauta“.
„Per dvidešimtį nepriklausomybės metų taip ir nesugebėjome pranešti plačiajam pasauliui suprantama kalba, kas esame ir ką išgyvenome,“ – rašė Rytis šios laidos anonse. Ši Alchemija pristato Lietuvoje gan prieštaringai sutinkamą romaną „Tarp pilkų debesų“. Mums atrodo, kad tai – labai sėkmingas bandymas papasakoti pasauliui apie lietuvių tremtinių patirtis Sibire.
