Pasivaikščiojimai su Renata Šerelyte

Renata Šerelytė yra ne rašytoja, o kempinė. Pasaulio kempinė, kuri gyvena per rašymą. Dėl to ir neišsisemia: sugeria pasaulį į save, o paskui – išrašo. Tada mes mintimis keliaujame jos išrašytais takais. Bet negali sakyti, kad tas išrašytas pasaulis yra tiktai jos. Ne – jis tiek pat ir mūsų. Kai skaitome – dalinamės. Kai šneka ji – irgi dalinasi.

Alchemija XLVI. Skandalas

Dabar rašytoju gali būti kiekvienas. Žurnalistu tapti dar lengviau. Paskaičiuokime, kiek atsirado įvairiausių blogų ir pajusime, kad straipsnių rašeivų priviso kaip piktžolių. Būtent šios piktžolės užgožia profesionaliuosius žurnalistus, kurie išmano savo darbą ir į jį žiūri rimtai bei su pagarba.

Pasivaikščiojimai su Juozu Statkevičium

Pasivaikščiojimas su Juozu Statkevičiumi toks lengvas ir toks estetiškas, jog į galvą šauna vienintelis epitetas, apibūdinti visa tai – secesiška. Juozas kalba daug, tačiau kalba, o ne plepa. Taip, jis žino savo vertę, žino, ką jis gali ir žino kaip gali geriau nei gali kiti. Jis jausmo žmogus, nes tik toks gali kurti kostiumus teatrui ir savo kūriniais daryti pasaulį gražesnį. Tačiau jis nesivadina bohema, nes... matyt tokių jau senai nebelikę. Jie kaip vinilinės plokštelės – kažkur dar tėvų laikais matyti, tačiau dabar tai tik antikvaras.

Alchemija XLV. Du emigrantai

Kalbėti apie meną yra be galo sunku. Prieiti prie vienos išvados, kas yra menas, koks yra geras menas ir kaip kurti meną – neįmanoma. Kalbėti apie tapybą, paveikslus visada buvo be galo įdomu. Todėl ši Alchemija – kaip nuostabus desertas tiems, kurie savo gyvenimą dažo teptuko potėpiais. Ir sūrus grūdas tiems, kurie nori perskaityti, ką visgi norėjo pasakyti tapytojas vienu ar kitu paveikslu. Viskas tėra interpretacijos – nėra neteisingų ir tuo labiau teisingų nuomonių. Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių.

Pasivaikščiojimai su Algiu Mickūnu

Šis Pasivaikščiojimas tarsi sklandantis kosmose – žmonės aplinkui kažkur eina, baltas sniegas po truputį tampa purvinas ir tirpsta, o du kalbantieji apima kuo įvairiausias temas: nuo visatos amžiaus iki kas yra laimė. Algis Mickūnas sako, kad Sokratas yra mėgiamiausias filosofas. Man iki šiol Sokratas išnyra mintyse su nuodų taure rankoje. Ir iš tiesų – vėliau eina kalba apie tai, kas bus, kai mūsų nebus. Rytis prisipažįsta, kad bijo mirties. Algis šypsosi ir kuo ramiausiai atskleidžia, kas po jos bus.

Alchemija XLIV. Alma Mater Enter

Jau nuo mokyklos laikų jauniems protams yra brukama, kad po šios įstaigos – mokyklos, yra prestižas ir būtinybė studijuoti universitete. Ypatingai – jei nori kažko gyvenime pasiekti. Tačiau retas kuris iš tų jaunųjų protų žino, kas tas kažkas ir vis vien stoja į tą mitais ir pasakomis apraizgytą vietą. Šioji Alchemija, puiki galimybė susipažinti su universitetu kaip su žmogumi.