Alchemija XXVIII. Muzikos instinktas

Kai pažiūrėjau XXVIII Alchemiją, labiausiai norėjosi rašyti apie pakantumą, priėmimą kitokio, toleranciją. Šis momentinis polinkis buvo sunkiai paaiškinamas ir juo labiau – neužrašomas. Man atrodo, kad džiazas negalėjo gimti be tolerancijos.

Pasivaikščiojimai su Mantu Jankavičiumi

Štai, mieli draugai, eteryje – žvaigždžių žvaigždžiausia žvaigždė, kuri, anot Ryčio, gyvenimą tvirtai laiko savo rankose. Įdomiausia, kad kuo daugiau galvoju apie Mantą Jankavičių, tuo akivaizdesnis man ima darytis jo tobulumo faktas. Na negali būti, mėginu ginčytis su savim – žinote, man jau nebe penkiolika, kad tikėčiau princais iš televizijos, – bet visgi negaliu netikėti tuo, ką matau ir ką girdžiu.

Alchemija XXVII. Žmonės, kurie šoka

Aplink juodą kvadratą savo keliu juda keturi ryškūs žmonės: „Žmogus kaip priemonė kažką pasiekti...“ „Niekada negali pasislėpti...“ „Žmogus kitam – tiktai objektas, daiktas...“ „Taip, mes – visiški kanibalai, sutinku...“ „Jausmai pasimatė spektaklyje, kada aš buvau tas, į kurį žiūri...“

Pasivaikščiojimai su Kristupu Saboliumi

Jie pasirinko miesto paribį, kuriame formų, spalvų ir faktūrų žaidimas jau seniai tapo nevaldomas. Geltonų plytų margumynas, tinkuotų sienų stačiakampiai ir žalios medžio lentų tvoros kyla nuo mirusiais lapais pridengtų žolėkų, ištrupėjusių šaligatvių, asfalto plėmais grįstos gatvės.

Alchemija XXVI. Įvadas į šamanizmą

XXVI Alchemija pristato tuvių gerklinį dainavimą. Apie jį pasakoja keturios iš Azijos centro atvykusios dainuojančios sielos, apsiginklavusios žirgų galvomis puoštais došpulurais ir jaučio galva vainikuotu bizančiu.

Alchemija Plius. Egidijus Aleksandravičius

Prof. Egidijus Aleksandravičius apie tuščius žodžius, patriotizmą, senąją ir naująją emigraciją, patyčių kultūrą, pasitikėjimą, mūsų visų veidmainystę ir viltį, kad turime protingą jaunimą.