Podiumu žengia vyras ir moteris pilkuose, beformiuose kostiumuose. Ant jų galvų užmaukšlintos beveidės maišo formos kaukės, tarpusavyje susisiekiančios per kojinę primenančią juostą. Apsmukę, paslaptingi, neįprasti – ar ne tokie mūsų visuomenei atrodo visi jauni žmonės?
Tamsios, tuščios, šaltos, gigantiškos erdvės. Tarsi rūsiai, neprieinami ne tik kultūrai, bet ir žmogui. Operos fantazijos „XYZ“ plakatas. Giedanti moteris-vaiduoklis balta suknele. Jos balsas užpildo milžinišką tuštumą.
„Kauno kino festivalis didžiausią dėmesį skiria patiems filmams. Mums rūpi kokybiški filmai, o programos prasme mes ieškome filmų, kurie pateiktų socialinį modernios visuomenės komentarą,“ – laidoje kalba festivalio programos sudarytojas. Taigi, svarbiausia – filmai, filmai, ir dar kartą filmai. Nors ir nutylėdami festivalio šūkį, Alchemijos TV kūrėjai atkreipia dėmesį į kitokį kiną. Koks tas kitoks?
Mėlynomis raidėmis baltame fone užrašyti vardai: Kristina Inčiūraitė, Laura Garbštienė, Žilvinas Kempinas, Aurelija Maknytė, Juozas Laivys... Tai žmonės, patekę į 2000-2010 metų Lietuvos dailės istoriją. Laidoje – Šiuolaikinio meno centro (arba ŠMC) paroda, skirta pirmajam XXI amžiaus Lietuvos dailės dešimtmečiui.
Kada paskutinį kartą buvote teatre? Prieš jūsų akis – besiūbuojantis traukinys, kuris įtraukia. Pamirštate rūpesčius. Trumpa Ryčio įžanga – vienintelis ryšys su šia diena. Ir vėl – Kauno valstybinis dramos teatras, Ilgoji salė, kur legendinis režisierius Jonas Jurašas stato „Antigonę Sibire“.
Kultūros laida, panaši į dokumentinį filmą – štai iššūkis Alchemijos TV kūrybinei grupei. Komanda jį priima ir, Ryčiui skelbiant in memoriam praėjusiai vasarai, mums kalba apie poilsio kultūrą Lietuvoje, apie kultūrą Nidoje ir džiazą kurorte.
