Pirmiausia – vaizdo ir garso leitmotyvas – Jurgio Mačiūno kūrinys „Piano piece #13“. Šiame kūrinyje paruošiamas, pritaikomas, preparuojamas pianinas – muzikinio išsilavinimo sistemos pagrindas. Paruošiamąjį darbą atlieka grupė žmonių, vienas po kito plaktukais sukalantys vinis į visus instrumento klavišus. Tai procesinis kūrinys, jis sukuria savitą muziką – galime girdėti tradicinį ir naujajį instrumento skambesį. „Piano piece #13“ galima interpretuoti įvairiai – galbūt tai būdas nutildyti klasikinį instrumentą; galbūt jis sukuria erdvę atsirasti kažkam, kas nauja; galbūt tai – mirštančio instrumento eutanazija ar noro 'nutildyt amžiams' vizualizacija? Gal netgi jums pasirodys, kad tai – visiškas tradicinių vertybių nepaisymas, o gal primsite tai kaip tiesiog kitokį požiūrį.

Po kone pusmečio pertraukos Alchemija TV grįžo į eterį. Šį kartą žiūrovams bus pasiūlytos laidos, pristatančios ne pavienius kultūros reiškinius ar kūrybines tendencijas, o faktus bei nuomones, susijusius su dabartine švietimo sistema. Kaip mano Alchemijos kūrėjai, „Švietimas nėra skirtas vien tam, kad gautum geresnį darbą ar išmoktum prancūziškai. Švietimas padeda asmenybei tobulėti“. Todėl visuotinis švietimas yra bendras visų mūsų reikalas ir štai – pretekstas apie jį pasikalbėti. Neabejoju, kad ši tema verta ne tik 10 laidų ciklo, bet ir tolimesnių politikų, akademikų, studentų, įvairių aktyvių piliečių diskusijų, galinčių išvesti į rezultatą – švietimo sistemą, padedančią žmogui atskleisti jo prigimties galias. Į tai dėmesį atkreipia ir Darius Kuolys, prisimindamas kultūros istorikę ir aktyvistę Meilę Lukšienę, dar Sąjūdžio laikais valstybės kūrėjams akcentavusią, kad švietimas nėra savaiminis dalykas – tai sistema, kurią, norint tvarios valstybės, reikia kurti, o ne palikti savieigai. 

Pirmojoje ciklo laidoje „Švietimo amžius“ Lietuvos švietimo tarybos pirmininkė bei akademikai šaltai ir be emocijų „kaip Suomijoje“ kalba apie sistemą, kurią Lietuva turi dabar. Pristatomi du požiūriai – vienu atveju (tai labiau įprasta kapitalistinėse šalyse) švietimas suprantamas kaip individuali žmogaus investicija į save, kitu (taip žvelgiama dalintis linkusiose bendruomenėse) – kaip susikuriantis bendras atvirų žinių ir idėjų laukas. Matome, kad praktiškai jie persipynę: akademinis jaunimas dėl visuotino polinkio į aukštąjį mokslą tarsi turėtų sudaryti erdvę atviram žinių ir idėjų laukui, tačiau praktiškai pastebima arši konkurencija – žmonės informaciją, žinias ar įgūdžius naudoja kaip įrankį savo gerbūviui užtikrinti, beveik neskiria laiko vystymui(si), kuo greičiau stengiasi gauti produktą. Praktiškai tai beveik neturi galimybės keistis, nes Lietuvoje švietimo politikos nėra (taip pasako Lietuvos švietimo tarybos pirmininkė), sistema egzistuoja kaip administravimo mechanizmas ir užuot stabdžiusi biurokratinę mašiną, ją suka dar smarkiau. Tai gali iliustruoti ir faktas, kad Lietuvoje daugiausia dėmesio tenka kognityviniam švietimui, t. y. supažindinimui su tam tikrais reiškiniais, tačiau užmirštama, kad ukdymas yra ne žinių diegimas, o žmonių sąveika.

Pirmąją ciklo apie švietimą laidą nėra taip paprasta žiūrėti – čia mėginama išgryninti faktus ir argumentus, tačiau jie smarkiai persipynę. Vargu, ar padės ekrane užrašytos kalbančiųjų citatos. Bet pažiūrėkite, faktas vienas – jie neabejotinai praplės jūsų žinias bei mąstymą apie sistemą, kuri neišvengiamai turi įtakos jūsų bei jūsų artimųjų ateičiai. 

Monika

Vien jau laidos pavadinimas „Švietimas kaip viešasis gėris“ puikiai atspindi ir visą Alchemijos idėją. Bent jau man asmeniškai – tai gėris. Viešasis ar ne, tačiau gėris.

Laida prasideda švietimo iliustracija. Be žinių, be švietimo, vargu ar suprastume, ką veikia šie pasidabinę žmonės, kaldami vinis į pianiną. O švietimas/žinios duoda atsakymus. Kuo toliau, tuo labiau darosi aišku, kad tas, kuris turi žinias prisideda prie pasaulio valdymo. O kaip jis bus valdomas priklauso nuo tų, kas tas žinias turi.

Laidoje iškeltas taiklus klausimas: ar mes turime švietimo politiką? Praeitais metais įvykęs įvykis sufleruoja atsakymą. Viename miestelyje vienuoliktokai, laukdami rugsėjo pirmosios šventės, būtent rugsėjo pirmąją ir sužinojo, kad jų mokyklai – nebereikia. Ji tapo dešimtmete mokykla. O kur dėsis šie jauni protai – staiga tapo niekam neįdomu ir ... neaktualu? Vienuoliktokų vietoje būčiau įsižeidusi. Ir supykusi.

Švietimas kiekvienai kartai yra svarbus. Tik kiekvienai kartai jis pateikiamas  skirtingai. Dabartinė karta – drįsčiau į ją įrašyti ir save, ir drįsčiau šią kartą pavadinti nuobodulio karta – tampa pasimetusi. Eteryje (ne televizijos, o galvos) vis žiba frazės „švietimo reforma“, „pakeitimai“ ir panašūs miglotą ateitį žadantys terminai, nesukelia pasitikėjimo. Tačiau galbūt todėl, kad mūsų nuobodulio karta nepasitiki niekuo.

Laidos gale vinimis sukaltas pianinas simboliškai įvaizdina švietimą. Taip gražiai kažkada (niekada?) skambėjęs – virto išklerusiu daiktu. Arba, baigiant linksmesne ir pozityvesne gaida (skundimasis su optimizmo užuomazga), gerose rankose ir prastas instrumentas suskamba.

Neringa

Draugai