Mąstau panašiai kaip Violeta. Lietuvybė man – šventas ir intymus dalykas. Ji yra manyje ir nematau, ką čia apie tai kalbėti. Todėl pirmą laidos dalį, gana abstrakčią ir miglotą, vis mėginau suprasti, kur gi problema. Rodos, nieko naujo, vėl ir vėl apie tą patį – lietuviai, karo pabėgėliai, ekonominiai emigrantai...

Bet antroji dalis – konkretesnė. Čia nesustojama ties praeitimi, o per dabartį žvelgiama į ateitį. Kas, jei lietuvybė yra klubas? Galbūt jame gali būti linksma? Gal čia laisvalaikio praleisti gali ateiti ir kitataučiai? Kokia dabar, kai nereikia gintis nuo priešų ir kovoti už kultūros išlaikymą, gali būti šio klubo misija?

„Gyvenimas normalėja ir Misijos iš didžiosios M nebėra. Galima sakyti, kad tam tikroms kartoms atsiranda egzistencinė tuštuma, nes nebeaišku, vardan ko ‟vardan tos”. O naujiems emigrantams, kurie, savaime suprantama, visų pirma rūpinasi savo gerbūvio sukurimu, irgi kyla klausimas, ar yra prasmė puoselėti lietuvybę už Lietuvos ribų,“ - suformuluoja problemą Rimas Čuplinskas. Kiek vėliau jis pristato Lietuvos LIGHT idėją.

Galiausiai ją papildo ir Nerijos Putinaitės keliamas uždavinys Rytuose ir Vakaruose Lietuvai sukurti jos klestėjimo aplinką. Man rodos, kad tai – įdomiausias iššūkis mūsų tautai, kurį tik esu kada nors girdėjusi. Ir man jis patinka.

Monika

 

---

"Labas! Sveiki atvykę!" - tokia antraštė mus pasitinka aplankius internetinį Lietuvių kultūros muziejaus puslapį. Nusistebėti galima tuo, kad Lietuvių kultūros muziejus yra įsteigtas Čikagoje, jau nuo 1966 m. ir yra įkurtas Stanley Jr. Balzeko. Pastebėjote, pačioje laidos pradžioje kalbant Balzakui, jis sako: "padėti Lietuvai ir būti lietuviais." Ar iš tiesų reikia išmokti būti lietuviais esant kitoje šalyje, kitame kontinente? Ar išmokti būti lietuviu būnant ir Lietuvoje?

Violete Šopienė-Kleinschmidt pateikia įdomų požiūrį - ar būtinai reikia rodyti kitiems, kad tu esi lietuvis? Ar būtinai reikia, netgi, sakyčiau, perspaustai, bandyti tai įrodyti kitiems? Ir kam tuomet reikalingas šis įrodymas? Sau ar kitiems, kurių net gerai nepažįsti?

Žiūrint šią Alchemijos laidą vėlgi norisi dar kartą užduoti tą patį klausimą, kurį uždaviau rašydama apie kitą Alchemijos laidą: Salos vandenyne: kodėl svečioje šalyje jaučiamės didesni patriotai, labiau mylime savo šalį ir nematome (arba matome mažiau) neigiamų aspektų joje? 

Iš tiesų ši laida yra tokia, kurią geriausiai yra žiūrėti iš lėto, nebandant greitai suvirškinti to, kas ką tik praėjo pro akis ir ausis. Bandyti iki galo suvokti, ką kiekvienas pašnekovas norėjo mums pasakyti. Pagaliau atverti tą langą į pasaulį - langą, kuris mums geriausiai yra pažįstamas ir suprantamas. 

Neringa

Komentarai

Draugai