Ekrane – rūkuose paskendusi Lietuvos žemė. Alchemija pristato filmą „Nematomas frontas. Šaltojo karo tragedija“.

„Lietuvos nebuvo!“ – sako filmo režisierius Jonas Öhman, mėgindamas paaiškinti, kaip Šaltojo karo metais Europos žemėlapį matė švedai. Kaip smarkiai mūsų gyvenimas pasikeitė nuo 1989-ųjų?

Mįslingame rūke skendi visà, netgi netolimà, mūsų šalies praeitis. Regis, mintinai žinome faktus, tačiau nesugebame įžvelgti, ką jie slepia. O kas klauso močiutės, kuri jau tūkstantąjį kartą pasakoja tą pačią istoriją?

Pagaliau. Pokario rezistentą Juozą Lukšą-Daumantą Rytis įvardina ne kaip tragiško likimo didvyrį, o kaip spalvingą asmenybę. Maža to, filmo kūrėjai, nusprendę šią istoriją parodyt Vakarams, Lukšą taip pat pristato kiek neįprastai. „Vaikinas iš ūkininkų šeimos“ (kiek lietuviškų pasakojimų taip prasideda?) jų lūpose virsta į „jauną architektą“. Tokie kūrė modernų Kauną – pagalvoju, ir legendinis partizanas pradeda įgaut aiškesnę formą mano sąmonėje. 

Šios „Alchemijos“ vizualumas toks stiprus, kad net galėtum paliesti kadre tvyrantį rūką. Atrodo jis sklaidosi, kai filmo apie Daumantą kūrėjai apie mus šneka taip, kaip dar niekada negirdėjome. „Apie pasipriešinimo idėją visą laiką buvo kalbama. Vasaros stovyklose mes žaisdavome partizanus!“ – ryšį su pokario rezistentais iliustruoja JAV augęs režisierius Vincas Sruoginis.

Kai Lietuvoje vaikai apsimesdavo indėnais, Amerikoje lietuvių berniukai svajojo būti partizanais. Kai nuvirto Berlyno siena – pagrindinė kliūtis bėgti į Vakarus, – kažkam  norėjosi pabūti čia, Rytuose. Kai nustojom suprasti, ką vyresni mums kartoja, kažkas mums turėjo išversti jų kalbą.

Mes, gyvenę šioje storosios geležinės uždangos pusėje, esame pasimetę tarp melo malūno suvytų istorijos siūlų. Visgi gal dar pavyks juos išpainioti?

Monika