„Lėlių namai“ – man viena gražiausių iš visų kada nors rodytų Alchemijų. Čia labai  daug kasdieniško kūrybiškumo, o menininkai nesislepia po supermisijas vykdančių antžmogių kaukėmis. Dešimt Klaipėdos lėlių teatro kūrėjų mums padeda atrasti  švelniąją mūsų pusę.

„Nieko tada nebuvo. Važiavau į rezidentūrą Arenshoope. Daug nieko negalėjau pasiimti. Pasiėmiau vielos, kažkokių dažų... Bedirbant gimė šitos lėlės,“ – pasakoja režisierė Gintarė Radvilavičiūtė. Taigi, nieko tada nebuvo, o su lėlėmis atsirado pjesė, muzika ir visas spektaklis „Šalia“.

Aktoriams, režisierei, dramaturgui, kompozitorei pristatant šį kūrinį, ima ryškėti ir pačio Klaipėdos lėlių teatro kontūrai. Lanksti viela virsta tvirtomis sijomis, laikančiomis šių lėlių namų sienas.

„Tu žinai, kad už tavęs stovi visa chebra, su kuria gali dirbti. Jie visada pasirašys visokiems eksperimentams, bandymams, ieškojimams,“ – sako Gintarė. Panašu, jog bet kuris kitas komandos narys pasakytų tą patį.

Pokalbių fragmentai jungiasi vienas su kitu ir mums piešia vieną jaukų namelį, kuriame greta profesionalumo, jaunystės ir ekspermentų dar gyvena meilė savo darbui. Tik tšššš... apie tai niekas nekalba – tai jiems savaime suprantamas dalykas.

Pažiūrėkite ir pasakykite, ar patiko. 

Monika

Komentarai

Draugai