Nidos meno kolonijos dviratis jau metus laiko važiuoja. Jo ratai – du sunkiai suderinami požiūriai, kuriuos paprastai įsivaizduojame kaip prieštaraujančius tarpusavy.

Vienas – kietai biurokratinis:
 a) Jei pritraukiame daug jaunimo, vadinasi turime ateitį.
 b) Menas yra psychoterapia magna.

Kitas – jautriai meniškas: kai institucionalumas jaučiamas silpnai ir viskas vyksta kaip namie, institucija įgyja žmogišką veidą, galima atsipalaiduoti ir kurti.

Akivaizdu, kad Nidoje šie du požiūriai vienas kitam netrukdo. Priešingai – veža visus menininkus ir politikus, kūrėjus ir administratorius, lietuvius ir užsieniečius bendra kurti-o-ne-griauti kryptimi.

Materialūs keliaĩ nutiesia dvasinius takus.
Daržovių sandėlys virsta meno kolonija.
Turistų numindytas kurortas tampa kultūros centru.
Izoliuota nežinoma vieta įgauna svorio pasaulio žemėlapyje.
Jauni kūrėjai užauga ir išsiskleidžia kaip brandūs menininkai.

Laidoje kalbama apie daug įvairių procesų, kuriuos stumia pirmyn pačių įvairiausių požiūrių ratai. Vienas iš tokių – trankytis ir ieškoti sielos draugų pasaulyje. Bet gali būti ir kitas – priimti tokius namie... 

Komentarai

Draugai