Pasivaikščiojimai su Alphonso Lingis


 

Mokykloje mokė, knygose rašė: žmogaus gyvenimo prasmė yra būti reikalingu. Melancholišką rudens vakarą žengiu per miestą visa nelaiminga. Nieks man neskambina, niekam manęs nereikia. Baik tu – reikia! Ir tam manęs reikia, ir anam, ir kitam. Štai prieina kuklus jaunuolis: gal turėtum cigaretę? Eik po velnių! – pagalvoju ir rūkyt neduodu: jis susisukti nemoka, o aš čia dėl jo vargti visai neketinu. Toliau visa liūdna kontempliuoju šį susidūrimą. 

„...nuo graikų laikų filosofijoje dominavo tendencija gyvą organizmą suvokti kaip materiją, kuri pasižymi trūkumu. Energija prarandama, išgarinami skysčiai ir taip atsiranda alkio, troškulio poreikis. Tie poreikiai verčia organizmą atsiverti aplinkai, nes siekia patenkinti trūkumą. Bet Nietzschei organizmas yra ta vieta, kur energijos yra gaminamos. Pagaminama daugiau, nei organizmui reikia. [Nietzsche] išskiria veiksmus, kurie nėra skirti poreikiui patenkinti; kai nieko neprašoma, nesiekiama gauti, o atvirkščiai – siekiama išsikrauti. Iškrova įvyksta per susijaudinimą, egzaltaciją, džiaugsmą – Nietzschei tai yra aristokratiški veiksmai,“ – sakė Alphonso Lingis. Ir pridėjo: „Galvoti apie žmogų, kaip apie poreikių kamuolį, yra labai neteisinga.“

Mėginu suskaičiuot, kiek žmonių atsiveria aplinkai norėdami patenkinti elementarios egzistencijos poreikius: alkio, saugumo, kompanijos, poreikio pasisakyti, būti gerbiamu ir pripažintu, kiek amžinų maldautojų išlenda iš savo kiauto tik tada, kai jiems ko nors reikia. Ir kiek yra tų, kurie neprašyti dalinasi tuo, ką turi – nebūtinai cigaretėmis, pietumis ar pinigais: tų, kurie savo vidine energija teikia džiaugsmą aplinkiniams. 1, 2, 3... 5...? 

Bandau įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti miestas, kuriame bent 100 tūkstančių žmonių gyventų reikalaudami dovanodami. Šypsotumės kaip idiotai!

Monika

 

 


 

Filosofas – tai tarsi poetas

Paėmęs žodžius

Įdėjęs jiems prasmę

Kuria pasaulius naujus.

Skaičiau „Pavojingas emocijas“

Būtent taip „Laba diena“

Alfonsui Lingiui pasakiau

Deja, jis nebūtų supratęs.

Filosofas – tai pasakotojas; legendų, sakmių ir mitų kūrėjas. Ar Jūs pastebėjote, su kokiu paslapties šydu Alfonsas Lingis pasakoja apie vaikystės prisiminimuose skendinčią Lietuvą?

Filosofas – tai žmogus, kuris tylėdamas kartais pasako žymiai daugiau nei kalbėdamas. Štai kodėl, šiuose Pasivaikščiojimuose-Pasivažinėjimuose tylos pauzės tarp pašnekovų ilgesnės nei paprastai.

Tačiau Alfonso Lingis nėra nei filosofas, nei poetas, nei pasakotojas, nei tylos pauzių meistras. Jis kur kas daugiau.

 

Neringa

 

 

 





Komentarai

Palikite savo komentarą



(Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas viešai)

Įrašykite paveikslėlyje parodytas raidesCaptcha CodeNorėdami pamatyti kitas raides, spustelkite paveikslėlį


Draugai


LNK.png

 

Alfa.png

 

logo_artnews.png

 

logo_kulturpolis_did_txt_spalv_300.jpg

 

mmc_LTU_mazas.jpg