Vyrų pokalbis rimtas ir aštrus. Kitoks nelabai ir tepavyktų, juk kalbama apie Lietuvos politiką ir valdžią. Oras tampa Lietuvos politikos atspindžiu – šalia seimo pasirodo saulė, kuo toliau nuo jo – tuo labiau kyla vėjas ir darosi vis šalčiau. „Konstitucija yra šventa karvė, kurios negalima judinti.“ – teigia Šarūnas Liekis. Jis nevengia aštrių pastabų Lietuvos politikai, mato, kur slypi problemos ir ką reikėtų imti keisti. Lietuviai yra tinkami tempti baržas, tačiau inovatyviam darbui net jaunimas pavargsta. Pagaliau Šarūnas Liekis paneigia tą faktą, kad lietuvių tauta darbšti. Nes visada čia kildavo paradoksas – lietuviai labai darbštūs, bet nieko neturi...
Pasivaikščiojimai vyksta prieš prezidento rinkimus. Tačiau, rodos, žmonėms labiau įdomu Eurovizijos konkursas, o ne tai, kas valdys šalį. Rinkimai tapo pilka prievole, kurią būtina atlikti, kad ji kuo greičiau užsibaigtų. O rezultatai – „ah, nieko čia gero vis tiek jau nebus“ – numos ranka jūsų kaimynai ir toliau žiūrės televizorių, klausydami kokią dainą atliks Eurovizijoje Šveicarija.
Mažas palinkėjimas – matykime pasaulį tokį, koks jis yra.
Neringa
Pasivaikščiojimai su Šarūnu Liekiu yra griežti. Poezija šiame pusvalandyje terado vietą kažkur prie Lietuvos širdies, bet ir tai teko pripažinti, kad 'Lietuvos širdžių' turime ne vieną. Vyrukai kapstosi po šalies vidinės ir išorinės, edukacijos ir kultūros politikos mitus bei faktus. Nevyniodamas į vatą Liekis tėškia reiškinių diagnozes. Manau, kad jis rizikuoja būti nuobodus. Toks nuobodus, kaip jo aptariama realybė.
Kai mane ištinka nuobodulys vis galvoju - gal pati ir kalta, jei tesugebu sukurti realybę, kuri verčia nuobodžiauti mane pačią. Sakau sau: pabūk pati sau įdomi. Kelis kartus tai pakartoju ir pradedu jausti, kad atrasti įdomius dalykus pilkoje kasdienybėje jau tampa įpročiu. Tai praturtina. O mes norime gyventi turtingame pasaulyje, ar ne?
Beje, man patiko šios laidos epilogas, norėjau jį čia užrašyti:
„Tikrai džiugu, kad tokio pobūdžio laidos yra kuriamos Lietuvoje. Jos visisiems padeda suprasti, kad jie nėra neįgalūs, nieko nemokantys, nieko nesuprantantys, visiškoje atskirty, išnaudojami valstybės, išnaudojami darbdavių ir panašiai.
Kiekvienas žmogus visą laiką turi kažką, ką jis nori sukurti, ką jis gali sukurti. Jo kūrybai reikalinga kompetencija, reikalingas pasirengimas. Bet... to ir reikia siekti, reikia mokintis, dirbti kiekvieną dieną, siekti. Ir bet kuris žmogus rezultatą, kokio jis nori, pasieks.
Džiugu, kad ši laida imasi kelti aktualius mums visiems klausimus, ir, po truputį, prisideda prie tos Lietuvos keitimo.“
Monika