Enver Izmaylov yra muzikantas ir kompozitorius, gitara grojantis savo išrasta ypatinga technika. Niekad nematėte? Į laidą įpinta ir jo koncertų kadrų. Enveras yra ir Krymo totorius, nors augo Uzbekijoje. Tad šį kartą laidos temos vystosi dviem kryptimis. Pirmoji dalis labiau apie muziką, antroji – apie politiką.

Jau nusistovėjęs „Pasivaikščiojimų“ formatas lemia, kad čia visuomet atsiranda bendravimo elementų, kurie, keičiantis laidos dalyviams bei ervės ir laiko aplinkybėms, yra labai panašūs. Tai ypač išryškėja pasisveikinimo metu. Kone standartu tapusias frazes įdomu girdėti rusų kalba – kaip dar niekad nebuvo sakyta.

Palietę muzikines temas jie kalba apie kūrybą. Enveras pasakoja situaciją, kuri primena, kaip sąlygiškai šis žodis gali būti suvokiamas. Jei kažkas sukūrė muziką, kurią kitas iškart gali pratęsti, galbūt sukurtoji kompozicija tėra kopija, perimta iš aplinkos? Jam svarbus klausimas, kiek žmogus nesąmoningai kopijuoja, o kiek sugeba sukurti naują.

Kalbėdamas apie unikalią jo grojimo techniką, muzikantas išduoda savo kūrybos paslaptį. „Tuo laiku Ferganoje buvo neįmanoma gauti mediatorių. Tad beliko naudotis pirštais,“ – sako jis. Rodos jo kartos kūrybos grūdas slypi stokoje. Ar pamenate laidą su Valentinu Masalskiu? Jie mąsto panašiai, nes jų patirtys artimos.

Kai pašnekesys pakrypsta link politikos, muzikantas neatrodo labai kalbus.
Rytis: - Manau, kad daugelis žmonių, ypač čia, tiesiog nesupranta Krymo situacijos. Mes per mažai žinome.
Enveras: - O jūs manote, kad aš žinau daugiau?

Bet pasako tai, ką galvoja. Nors, regis, šiaip jis nepratęs kalbėti apie tuos dalykus. Visai kaip, tarkime, estai Sofi Oksanen romane „Valymas“. „Mano uošvė išgyveno deportaciją. Be ašarų žmonės nėra pajėgūs apie tai pasakoti, tai taip giliai sieloje. Manau, kad daug ką jie ir nutyli,“ - sako Enveras. Rodos, tai būdinga visiems, išgyvenusiems traumines patirtis.

Pamenate, sakėme, kad rusų kalba liudija mūsų su Enveru bendrą nelaimę? Laidos epiloge Krymo totorius perskaito Omaro Chajamo eilėraštį (spėju, kad jis tikrai yra jūsų arba jūsų tėvų bibliotekoj). Eilėraštis tampa šių „Pasivaikščiojimų“ manifestu, ode gyvenimo džiaugsmui. Nes jei dabar esate čia, vadinasi, esate gyvas. O tai – svarbiausia.

Monika

Mintyse susikurkite sunkumų kilnotojo (o paprasčiau - štangisto) įvaizdį. Kuris laiko gitarą ir ja groja. Ir savo sūnėnui sukelia tokį įspūdį, kurio dėka dabar Enver Izmaylov yra vienas žinomiausių Rytų Europos muzikantų. Dėdės sunkumų kilnotojo charakteris persidavė pašnekovui - dar vaikas būdamas ir neturėdamas mediatoriaus savo pirštus vistiek trynė į stiprias gitaros stygas. Ir štai - sukūrė savo techniką. Sunkumai lavina. 

Nuo muzikos, kūrybos, kalba pasisuka politikos link. Enver Izmaylov prisimena savo laikus, kuomet pirmą kartą pamatė Krymą, apie kurį su pasigėrėjimu pasakodavo jo tėvai. "Man ten nepatiko" - ir ima vardinti priežastis kodėl. Paradoksalu. Nieko gyvenime nėra blogiau už sveikatos ir blaivaus proto praradimą. "<...> reikia skaityti Koraną" - teigia Enver. Kadangi žmogus yra antraeilis dalykas-kūrinys, jam reikia taisyklių, kurios Biblijojoje, ar jau minėtame Korane yra įvardintos. Jokių pataisų negali būti.

Neringa

Draugai