Kaip diena, taip naujiena! Visą gyvenimą maniau, kad kardinolas Rišeljė yra blogas dėdė. Priešas numeris vienas. Amžiams. Ir štai vieną dieną mane pastvėrė kokių keturių šimtmečių senumo žinia. Už ausų ištraukė iš „Trijų muškietininkų“ konteksto. 

Tas pilkasis Prancūzijos kardinolas, karaliaus dešinioji ranka (kartais ir galva), pasiutusiai troško, jog jo šalis taptų pirmaujančia Europoje. Svarbiausiu įrankiu išsiveržti į priekį jis pasirinko kultūrą. Ir sumąstyk tu man taip! 

Maža to, manydamas, kad kultūros pagrindas yra kalba, jis įkūrė Académie Française, kuri veikia iki šiol. Šitos akademijos svarbiausia funkcija – puoselėti prancūzų kalbą ir literatūrą.

Dar nepraėjus pusei amžiaus nuo kardinolo mirties, Prancūzija lyderiauti ėmė ne tik kultūros srityje, o šio krašto kalba žmonės bendravo visoje Europoje. Panašu, kad Rišeljė politikos vaisius prancūzai skina dar ir šiandien.

Taip man parūpo ir mūsų mąstymo pagrindas – lietuvių kalba. Tada atėjo laikas antrąjai naujienai. Žiūrėdama Pasivaikščiojimus vos neišvirtau iš fotelio: Irena Smetonienė yra žemaitė?! 

Iškart kirto ir trečioji: suvirškinau nuo mokyklos laikų žinomą frazę „lietuvių kalbos pagrindu buvo pasirinkta suvalkiečių tarmė“. Ir ketvirtoji: mes visi turime taip kalbėti?!

Sėdžiu sau dabar ir mąstau. Prieš rankas vieni kitiems tiesdami, jas nusivalom. Į žmones eidami ir nusiprausiam, ir pasipuošiam. O kokia kalba bendraujam, tai dzin?  

Monika

Komentarai

Draugai