Vajė, koks skandalas! Prisigyvenome! Mums, „darbštuolių tautai“, Jonas spiria į užpakalius ir sako: „Jei norite būti laisvi, jums reikia stengtis labiau, negu dabar. Žymiai labiau“. 

Argi nedirbame? Argi nesistengiame? 

Dirbame ir stengiamės – norime užgiedoti. Juk esame ir „dainininkų tauta“. 

Visgi apie mus kalba darbai, o ne žodžiai. Stengiamės, lenkiame nugaras, ariame nuo ryto iki vakaro ne dėl Lietuvos, ne dėl idėjos, o dėl pinigo! Pinigas tapo didžiausia mūsų vertybe – tėvynės, svajonių, dvasinių siekių pakaitalu! 

Dabar, kai pinigas tapo mūsų tikslu, to nebegalime paslėpti. Mes išsiduodame. Mes pasiduodame. Tampame buratinais, kas tik nori mus stveria už nosies ir vedasi į kvailių lauką pinigėlių auginti!

Jonas mus žadina iš miego: „reikia mąstyti  k i t a i p“.

Buratinas turi išmokti sukti galvą.
Buratinas turi atsakyti į visus „kodėl?“.
Buratinas turi išmokti atskirti blogį nuo gėrio.
Buratinas turi daryti ne tai, ką jam liepia, bet tai, kas jam atrodo teisinga. 

Šūdas. Tai žymiai sunkiau, nei lenkti nugaras ir nemąstant arti nuo ryto iki vakaro.

Monika

Komentarai

Draugai