Sigitas Parulskis, kaip jį Pasivaikščiojimų įžangoje pristato Rytis, yra „žmogus, gyvenantis tik iš literatūros“. Tokių šiais laikais televizijos ekrane ypač reta, tad plačiai auditorijai galimybės pamatyti, ką ir kaip mąsto mūsų rašytojai beveik nėra. Jau vien dėl to šis pusvalandis ypatingas, o dar jei pridėsime, kad Sigitas yra vienas žymiausių šiuolaikinių tekstų kūrėjų Lietuvoje...
Laidos kertiniais akmenimis tampa dvi temos, nuo kurių atsispirdamas vystosi visas pokalbis. Vienas tokių kertinių akmenų – pats Šiaurės miestelis, siejamas su rašytojo vaikyste, dabartiniais namais, kūrybos bruožais... Pasivaikščiojimų vieta tampa bendru vardikliu, jungiančiu žmones kadre su kitais, esančiais kitoje ekrano pusėje.
Antrasis kertinis akmuo – Sigito profesija. „Jums rašytojo darbas pirmiausia amatas?“, „Kaip rašytojas save tobulina?“, „Ar gali geras tekstas atsirasti pagal užsakymą?“ – Ryčio klausimų daug, jie puikiai palaiko pokalbio energiją. Pašnekovų kalbėjimo tempas nėra greitas, klausytojui pakanka laiko suvokti kas pasakyta (juk mintys neplaukioja paviršiuje...), tačiau nėra ilgų monologų ir laidą lengva bei įdomu žiūrėti.
Sėkmingai išlaikydami šį gilumo-įdomumo santykį abu pašnekovai, kurie nėra nei per laiką supanašėję artimi draugai, nei mintinai kolegų elgesį žinantys bendradarbiai, dar lieka ir labai natūralūs (prisiminkite Sigito klausimą ir Ryčio atsakymą po „nejaukios“ pauzės). Todėl man šis pokalbis atrodo kaip brandus dviejų brandžių vyrų pašnekesys, mūsuose toks retas ne tik per televiziją...
Monika