Pasivaikščiojimai su Leonidu Donskiu


Neišvengiamai turėjo įvykti tokia laida, kurioje Leonidas Donskis jau bus nebe vienas iš kalbančiųjų Alchemijos laidose, tačiau bus pagrindinis pašnekovas Pasivaikščiojimuose. Todėl šie Pasivaikščiojimai kaip niekada įdomūs, nes L. Donskis kalbėdamas su Ryčiu apima beveik visas temas – kaip suprasti istoriją, kodėl žmonės tapo tokie nejautrūs ir kodėl, vis dėl to, greitieji socialiniai tinklai tampa viena svarbiausia naująja religija. Viskas galiausiai susiveda į tai, kad patys sau liksim nereikalingi.

Ir ar pastebėjote? Taip, laidoje pašnekovai nepadaro pertraukos.

Tačiau labiausiai šiuose Pasivaikščiojimuose sužavi neapykantos ir meilės samprata. Pašnekovas pateikia tiek daug pavyzdžių, su kuriais negali nesutikti. Ir taip norisi, kad šioji samprata įsivyrautų pas kiekvieną. Pirmiausia širdyse, po to – protuose.

Šiuose Pasivaikščiojimuose nuo savęs nieko negaliu pridėti. Viskas čia taip išgryninta, tarsi būtų dirbta prie šios laidos kelis mėnesius, nors tai, ką matote yra tarsi čia ir dabar. Pasivaikščiojimai, kuriuos aprašyti reikėtų visos knygos.

„Žmonėse slypi baisios galimybės.“ – dar vienas L. Donskio teiginys, su kuriuo vėlgi, nesutikti nelabai įmanoma.

Neringa


Leonidas Donskis man kartais primena galingą kalnų upę. Minčių srautu apglėbia įvairias aukštumas ir platumas, kartkartėmis sulėtėja, o tada vėl akseleruoja ir tikrai, niekada nesustoja. Tuose minčių vandenyse malasi reiškiniai, faktai, detalytės, negali išvengti painiavos. Aš, tu - negali. Bet Donskis jas nuosekliai sieja, sąsaja po sąsajos, ir pateikia savo pasaulį. Tai be proto įdomu.

Kalnų upės vienu žvilgsniu aprėpti negali, todėl šią laidą nusprendžiau „iškirpti“ ir pasidžiaugti fragmentėliu nuo 13'00 iki 19'00 minutės. Vien per tas šešias minutes galima apsvaigti nuo sodrumo. Bet pamėginkime išlikti ties riba tarp oro ir vandens, sąmonės ir pasąmonės, savo ir Donskio aš. Ūūū, bro, tai nėra lengva. Bet intelektualams gali būti smagu.

Taigi...

Kai kalnų upė po pertraukos vėl išnyra į eterį, mes nežinom, kas buvo šnekėta prieš tai. Tegirdime teiginį: „Europietišką kultūrą ... rusai turi“. Tai - tvirta povandeninė uola, ne visada prisimenama ir dažnai kvestuonuojama, tačiau visada veikianti politinį Europos žemėlapį. Net neabejoju, kad toks tvirtinimas laidoje tyčia paliktas pastabiųjų malonumui.

Toliau sekdami Donskio minties vagą atpažįstame dramaturgo požiūrį. Europa - tai siužetai, istorijos, pasakojimai. Jei žiūrėsime į juos apibendrintai, jie - kaip šimtai knygų bibliotekų lentynose - žinomų autorių ar nuvalkiotais pavadinimais, gal net mintinai išmoktu turiniu. Bet Donskiui tai - įkvėpimo šaltinis, kai dar vienas faktas ar atrasta nauja jungtis gali visiškai apversti pasaulio vaizdą. Man rodos, mažutės pasaulėvaizdžio transformacijos yra jo smalsavimo malonumo dalis.

Apie Europą galima kalbėti ir per muzikos prizmę. Europa - tai concerto grosso. Kaip manote, kodėl Donskis yra populiarus? Jam nesvarbu žanrai ar kitos sutartinės reiškinių ribos. Tam tikra prasme jis net Bachą ir Hendelį mato italais. Toks metaforinis reiškinių jungimas daugybei faktų suteikia gyvybės. Ir nereikia čia ieškoti nuogo moksliškumo - žmogus nėra racionalus...

„Europa - tai didžiulis koncertas, kuriame vieni paaiškina kitus,“ - sako jis toliau. „Mes esame neužbaigti, nepilni vienas be kito ... Europa yra toks stebuklas, kuris gali būti sunkiau suprantamas amerikiečiams, kurie žino, kas yra įvairovė, bet nežino, kas yra nebaigtumas“. Europa - įvairovė ir nebaigtumas. Europa - amžinas barokas. Nebaigtumas - tekančio vandens bruožas.

Toliau mintis vingiuoja link Europos kultūros, baisiosios Europos kultūros. Ji kūrėsi baisiais laikotarpiais, ją kūrė baisios asmenybės. Neskubėkite alpti, toks požiūris sveikas. Kol kultūros ministras skirsto meną į baltą ir juodą, Pasivaikščiojimuose mes atrandame daug pilkos atspalvių ir žmogaus nepažinumą. „Ko gero nėra didesnės epistemologinės apgaulės už idėją, kad gali būti žmogaus mokslai, kurie mus nuvestų į racionalius modelius, leisinčius paaiškinti žmoniją ir žmones. Negalime paaiškinti žmonių ... Naivu aprašyti pasaulį kaip angelų ir demonų buveinę.“

Galiausiai, paskutinė ištraukos atkarpa: „Mes gyvename tokiame darbo pasidalijimo pasaulyje, kuriame budeliai gali būti paprasčiausi sėkmės žmonės, verslininkai, vietom - kyšininkai, vagys, bet jokiu būdu ne maniakai, kurie labai nori žudyti. Ir tai mus, Ryti, turėtų pratinti prie minties, kad mes nieko nežinom apie žmones. Žmonėse slypi baisios galimybės.“ Donskis ne bijo, o švenčia pasaulio ir žmogaus sudėtingumą. Šitoje šventėje jūs galite irgi dalyvauti.

Smagaus, jums, sudėtingumo patyrimo.

Monika





Komentarai

Palikite savo komentarą



(Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas viešai)

Įrašykite paveikslėlyje parodytas raidesCaptcha CodeNorėdami pamatyti kitas raides, spustelkite paveikslėlį


Draugai


LNK.png

 

Alfa.png

 

logo_artnews.png

 

logo_kulturpolis_did_txt_spalv_300.jpg

 

mmc_LTU_mazas.jpg