Šituose Pasivaikščiojimuose tvyro sveiko proto atmosfera. Ji yra žiauri, nes į paviršių gali iškelti tai, ko paprastai mes nenorime nei matyti, nei girdėti.

Bet ji įdomi, nes atveria naujus dalykus.

„mintys nėra laisvos jos tiesos vergai“ -

pamenu užrašyta Petro Repšio grafikoje „Laisvos mintys“. Ir žinote ką? Jei nemeluotų, Marijonas Mikutavičius būtų baisiai nuobodus bičas.

Lietuva jam - mielas mažas akmenukas ant kaklo.

Jis užaugo Sovietų sąjungoje, bet sėkmingai perėmė Vakarietiškojo žaidimo taisykles. Jam nekliudo nei vienas, nei kitas.

Kartais jis šneka žiauriai rimtai ir, kai tai daro, jis sako teisybę. Lietuva myli teisuolius. Bet, kaip žinia, jei ką nors myli, gali jam atleisti.

Šitas bičas nori būti geras, bet kartais toks noras užknisa jį patį. Bet jis nebijo klysti ir tai suteikia teisę jam pasakyti „Deja, aš nesu šventas“.

Mes jį mylim, nes, tik norėdamas būti geras ir geras nebūdamas, jis yra toks kaip ir mes.

Įdomu žiūrėti, kaip jis kalba. Pavyzdžiu, kai vartoja žodį „automobilis“, nes čia - telikas, ir „mašina“ sakyti negalima.

Arba kai, visai netrukus, jam išsprūsta „blemba“ ir per porą eterio minučių jis tai pakartoja dar 3 kartus.

Marijonas yra pirmas, kuris Pasivaikščiojimuose normaliai paaiškino savo kūrybinio darbo procesą. „Na pavyzdžiui, tau ateina melodija, kokia nors ti titiiir tititi tititi, ir tu turi kažkaip surasti skiemenis...“

Norite Marijoną Mikutavičių pamatyt fantazuojantį?

Pažiūrėkite.

 

Monika

 

---

Draugai