Laidoje su dailininku Stasiu Eidrigevičiumi daug spalvų ir formų. Nesupraskite to tiesiogiai - miestas už pašnekovų nugarų spalvingas, bet laidoje jis tik dekoracija - žymiai įdomesnis žodžiais besiskleidžiantis menininko pasaulis. Gražiausia spalva jame - balta.
Balta - todėl, kad šie „Pasivaikščiojimai“ man priminė vieną seną dėsnį. Menininkas visada veikia visuomenėje, kitaip sakant yra visuomenės veikėjas. Kartais - kaip baroko laikais - jis veikia karalių ir kardinolų pašonėje, kartais - kaip XX a. 2-jame ar 7-ajame dešimtmetyje - abejotinos reputacijos baruose, industriniuose rajonuose bei undergroundinėse meno galerijose. Bet kad ir kokioje aplinkoje jis veiktų, menininkas visada yra laisvas, o menininku lieka tik dėl gebėjimo išlaikyti laisvę veikti. Menininkas yra tas, kuris randa laisvę savo veikloje.
„Meno akademijoje su studentais padariau savo tvarką. Pasirodo jie nei kokie laisvi, nei ką - sustabarėję sėdi...“ - Eidrigevičius išpyškina XXI a. pradžiai keisčiausią mintį. Matau iš akių, tuoj imsite protestuoti: jaunimas žymiai laisvesnis nei anksčiau! Bet Stasio teiginys ne iš piršto laužtas. XXI amžiaus menininkas auginamas proto ir karjeros vergu - piešia tik tada, kai gali nupiešti ką nors genialaus, užsirašo tik aukščiausios prabos mintis... Kitaip sakant - ne veikia, o laukia. Laukia, laukia ir neveikia.
Todėl man Eidrigevičiaus balta yra laisvė, kaip laisvas idėjoms, mintims ir rankos judesiui atviras popieriaus lapas. Gyvenimo nuotrupos - datos, pavardės, vaizdai, garsų kodai - viskas gali ten atsidurti ir tapti kasdienės laisvės manifestu, įkvėpimo šaltiniu, mažyte gyvenimo nesąmone. Stasio eskizinėse knygelėse tokių pilna. Tai - jo kasdienė laisvė, kūrybinio gyvenimo siūlas.
Būkite laisvi.
Monika
Vaikystėje Stasys Eidrigevičius dirbdamas kaime, pagalvojo, kad kokia čia jaunystė dirbant, juk taip norėtųsi keliaut! O taip ir atsitiko. Kleiavo Stasys, keliavo ir štai vėl trumpam grįžo į Lietuvą, tam, kad mes turėtume progą susipažinti ne vien su jo menu, bet ir su juo pačiu.
Menininkas Stasys, kartais itin nori pakalbėti su žmonėmis ir ne apie bet ką, o apie meną. Tačiau, nors galėtume pagalvoti, kad su niekuo kitu, tik su menininkais ir tebendrauja Stasys, tačiau tai ganėtinai pasenęs menininko suvokimo modelis. Ką daryti tokiu atveju, kai net menininkas nebeturi su kuo pakalbėti apie meną? Imti ir vėl kurti. O apie savo kūrybą Stasys nevengia kalbėti, jis dalijasi savo pastebėjimais ir nutikimais, kurie kartais pasirodo labai netikėti. Juos jūs čia ir išgirsite.
Nuo žodžių prie darbų. Su dailininku patenkame į jo darbų parodą, kur Stasys nepasikuklina apie savo darbus pakalbėti ir juos perskaityti. Šis menininkas ima ir griauna tipinio menininko (įsigaliojusio nuo Schopenhauer'io filosofijos) sampratą - nė velnio jis nėra nekalbus, nė velnio nėra pasaulio atsiskyrėlis, niekieno nesuprantamas. Tai dar viena priežastis, kodėl Stasys Eidrigevičius ir yra šioje Pasivaikščiojimų laidoje.
Neringa
Laidoje su dailininku Stasiu Eidrigevičiumi daug spalvų ir formų. Nesupraskite to tiesiogiai - miestas už pašnekovų nugarų spalvingas, bet laidoje jis tik dekoracija - žymiai įdomesnis žodžiais besiskleidžiantis menininko pasaulis. Gražiausia spalva jame - balta.
Balta - todėl, kad šie „Pasivaikščiojimai“ man priminė vieną seną dėsnį. Menininkas visada veikia visuomenėje, kitaip sakant yra visuomenės veikėjas. Kartais - kaip baroko laikais - jis veikia karalių ir kardinolų pašonėje, kartais - kaip XX a. 2-jame ar 7-ajame dešimtmetyje - abejotinos reputacijos baruose, industriniuose rajonuose bei undergroundinėse meno galerijose. Bet kad ir kokioje aplinkoje jis veiktų, menininkas visada yra laisvas, o menininku lieka tik dėl gebėjimo išlaikyti laisvę veikti. Menininkas yra tas, kuris randa laisvę savo veikloje.
„Meno akademijoje su studentais padariau savo tvarką. Pasirodo jie nei kokie laisvi, nei ką - sustabarėję sėdi...“ - Eidrigevičius išpyškina XXI a. pradžiai keisčiausią mintį. Matau iš akių, tuoj imsite protestuoti: jaunimas žymiai laisvesnis nei anksčiau! Bet Stasio teiginys ne iš piršto laužtas. XXI amžiaus menininkas auginamas proto ir karjeros vergu - piešia tik tada, kai gali nupiešti ką nors genialaus, užsirašo tik aukščiausios prabos mintis... Kitaip sakant - ne veikia, o laukia. Laukia, laukia ir neveikia.
Todėl man Eidrigevičiaus balta yra laisvė, kaip laisvas idėjoms, mintims ir rankos judesiui atviras popieriaus lapas. Gyvenimo nuotrupos - datos, pavardės, vaizdai, garsų kodai - viskas gali ten atsidurti ir tapti kasdienės laisvės manifestu, įkvėpimo šaltiniu, mažyte gyvenimo nesąmone. Stasio eskizinėse knygelėse tokių pilna. Tai - jo kasdienė laisvė, kūrybinio gyvenimo siūlas.
Būkite laisvi.
Monika