 |
Pasivaikščiojimai su Irena Veisaite
Vos prieš keletą savaičių Arūnas Gelūnas Alchemijoje LVIII. Intelektas ir laisvė sakė: „Žodis idiotos išrastas senovės Graikų įvardinti žmogui, kuris yra išsilavinęs, bet nedalyvauja viešame miesto gyvenime“. Kol dar nespėjote padaryti niūrių klaidingų išvadų, kad Lietuvoje tik tokie teegzistuoja, Pasivaikščiojimuose - Lietuvos inteligento pavyzdys.
86-erių metų Irena Veisaitė, išgyvenusi holokaustą ir II pasaulinio karo metais praradusi savo šeimą, prieš porą metų buvo apdovanota Goethe’s medaliu „už viso gyvenimo veiklą, kuri buvo varomoji vokiečių ir lietuvių kultūrinių mainų jėga, už jos kūrybiškumą ir politinę drąsą sakyti tai, kas ne visiems patinka,“ - rašo Goethe’s instituto tinklalapis. Kaip? Ogi paprastai, laidoje atsako p. Irena: „Aš niekada nesutapatinau vokiečių kultūros su nacizmu“.
Teatrologės ir literatūrologės Veisaitės idealizmas nėra gyvenimo abstrakčiame idėjų pasaulyje pasekmė. Jos kasdienis elgesys - kaskart vis naujai rašomas šviesos manifestas. „Nenoriu dauginti neteisybės, pykčio, neapykantos. Man atrodo, kad jeigu mes dauginsime neapykantą, tai reiškia, kad laimėjo Hitleris, Stalinas, Putinas“.
Monika
Šie Pasivaikščiojimai nuo pat pradžių perpinti skausmo gijos, juose vis išnyra itin tragiški Irenos Veisaitės prisiminimai. Tačiau pašnekovė nelaiko savyje pykčio ir neapykantos (o, rodos, turėtų!) ir kliaujasi tiek mamos, tiek Viktoro Franklio pasakytais žodžiais – nelaikyti neapykantos ir būti teisingai.
Nuo noro studijuoti psichologiją, literatūros link – tačiau atsakymai į klausimus, kurie rūpėjo ir dabar rūpi - atsakyti (iš dalies). O faustiškas noras suprasti gyvenimo prasmę liko iki šiol.
Irena Veisaitė apie visus žmones, kuriuos vienu ar kitu būdu pamini kalbėdama atsiliepia itin šiltai ir su didele pagarba. Čia ir Salomėja Nėris, ir Vladas Vildžiūnas, kurio skulptūrų parkelyje Irena su Ryčiu trumpam stabteli, tam, kad būtų aiškiau, kas yra geras meno kritikas. Ir čia Veisaitė pažeria keletą esminių punktų. Žiūrove, būtų nuodėmė juos praleisti.
Galiausiai kalba nukrypsta link homo ludens – žaidžiančio žmogaus. „Pats gyvenimas yra žaidimas“ – teigia pašnekovė. Yra sakoma, kad šiuolaikinė postmoderni visuomenė apeina problemas ir imasi žaismo. Tačiau, rodos, tokia visuomenė buvo visada.
...Don Kichot‘as nebuvo beprotis, gal visi kiti tokie buvo...
Neringa
Vos prieš keletą savaičių Arūnas Gelūnas Alchemijoje LVIII. Intelektas ir laisvė sakė: „Žodis idiotos išrastas senovės Graikų įvardinti žmogui, kuris yra išsilavinęs, bet nedalyvauja viešame miesto gyvenime“. Kol dar nespėjote padaryti niūrių klaidingų išvadų, kad Lietuvoje tik tokie teegzistuoja, Pasivaikščiojimuose - Lietuvos inteligento pavyzdys.
86-erių metų Irena Veisaitė, išgyvenusi holokaustą ir II pasaulinio karo metais praradusi savo šeimą, prieš porą metų buvo apdovanota „Goethe’s medaliu už viso gyvenimo veiklą, kuri buvo varomoji vokiečių ir lietuvių kultūrinių mainų jėga, už jos kūrybiškumą ir politinę drąsą sakyti tai, kas ne visiems patinka,“ - rašo Goethe’s instituto tinklalapis. Kaip? Ogi paprastai, laidoje atsako p. Irena: „Aš niekada nesutapatinau vokiečių kultūros su nacizmu“.
Teatrologės ir literatūrologės Veisaitės idealizmas nėra gyvenimo abstrakčiame idėjų pasaulyje pasekmė. Jos kasdienis elgesys - kaskart vis naujai rašomas šviesos manifestas. „Nenoriu dauginti neteisybės, pykčio, neapykantos. Man atrodo, kad jeigu mes dauginsime neapykantą, tai reiškia, kad laimėjo Hitleris, Stalinas, Putinas“.
Monika
Komentarai
Palikite savo komentarą
Draugai
