Kažkas laužiasi pro Tunelio T-10 duris. Emilis Vėlyvis stambiu planu. Ohoho! Atrodo grėsmingai piktas! Net su keiksmais!
Emilis sutinka Rytį. Pokalbis pakrypsta link šviesos ir meilės. Pakvimpa romantika: „Pas mus akademijoje irgi buvo tuneliai. Ten yra tokios gražios nerestauruotos freskos. Vedžiodavomės ten mergaites pasižiūrėti, ir patys eidavom pasikultūrinti.“
Kaip ir priklauso, Rytis ištaiko progą ir ore tvyrančią temą įvelka į kino kontekstą: „Man atrodo, Tu kažkur esi sakęs: svarbiausia, kad filmas kalbėtų apie laisvę, laimę ir meilę. Tu vis dar laikaisi šitos nuostatos?“ Po truputį vystosi diskusija. Ryškėja ir bendrumai, ir nesutarimai. Laidoje, kaip ir kine, taip pat turi būti drama, ar ne?
Būtent. Jie smagiai užsiplieskia, regis, visai lygioje vietoje:
Emilis: Kas yra geras režisierius?
Rytis: Tu man pasakyk.
Emilis: Na, aš tavęs pirmas paklausiau.
Kietų filmų kūrėjas atrodo tvirtas ir nepajudinamas. Užsispyręs. Atsakymu viskas nesibaigia. Ar tik nebus jų rolės susikeitusios vietomis? Sakyčiau, Rytis mėgsta iššūkius.
Pirmoji Pasivaikščiojimų dalis prašoka akimirksniu. Panašu, kad Emilio šokiravimo technika suveikė. Juk nežinai, ką jis dar iškrės, todėl... baisiai įdomu į jį žiūrėti!