Pasivaikščiojimuose su Gintaru Grajausku – šiek tiek vėjo nuo jūros. Žiema Klaipėdoje dvelkia šaltais bliuzo garsais, tad nenustebkite, jei į laidos pabaigą atvės ir jūsų smegenys.
Ne, ne, tik nepagalvokite, kad mažumėlę atšalti yra blogai! Toks temperatūrinis pasikeitimas veikia panašiai, kaip valkiojimasis nepažįstamomis gatvėmis – padeda daugiau aprėpti, suvokti, kaip veikia pasaulis ir įvertinti, kame gyveni.
„Man patinka objektyvumas ir neleidimas sau... Atsiribojimas nuo didelės emocijos, viso to paslėpimas už kažkokių objektų. Toks tyčinis objektyvumas, visą laiką save valdant, save kontroliuojant. Visa tai yra ta distancija, kuri suteikia gražumo šitam svietui,“ – šie Ryčio pašnekovo žodžiai primena, kad kūryba nėra skraidžiojimas debesyse.
Kad nelengva „ieškoti poezijos ten, kur jos lyg ir nėra, bet kur jos pasiutusiai daug“, mums primena šiuos žodžius lydintis statybinio grąžto džeržgimas. Kur ta poezija statybose, a? Viskas priklauso nuo gebėjimo matyti.
Tad ką čia dar pasakoti, žiūrėkite.
...
Gatvę perbėgęs smalsus katinas sustojo.
– They look cool, man (jie atrodo atvėsę, žmogau), – pagalvojo jis angliškai, kaip koks bliuzmenas iš už anapus vandens.
O jie ėjo toliau vienos krypties eismo gatvėmis.
Monika