Štai, mieli draugai, eteryje – žvaigždžių žvaigždžiausia žvaigždė, kuri, anot Ryčio, gyvenimą tvirtai laiko savo rankose. Įdomiausia, kad kuo daugiau galvoju apie Mantą Jankavičių, tuo akivaizdesnis man ima darytis jo tobulumo faktas. Na negali būti, mėginu ginčytis su savim – žinote, man jau nebe penkiolika, kad tikėčiau princais iš televizijos, – bet visgi negaliu netikėti tuo, ką matau ir ką girdžiu. 

Pradėkime nuo Manto pasirodymo – jis įžengia į ekraną su šypsena ir kelia lengvo nerūpestingumo įspūdį. Vėjas šiaušia šukuoseną ir plaiksto nesusegtus striukės skvernus. Tokią šaltą dieną jis atrodo visiškai kietai – lyg tas vėjas, šaltis, šis nevisad malonus fizinis pasaulis, jo neliestų. Taip nejučia silpsta sveiko proto poveikis, laidos žiūrovės atsipalaiduoja ir pasiduoda vedamos intuicijos.

Pagal pasą šis jaunuolis yra tikrų tikriausias vilnietis (o Vilnius, žinia, – pasakų miestas), tačiau geros istorijos tampa geromis tik tuomet, kai herojams atsiranda sunkumų. Ryškėja likimo vingiai: Mantas augo Kėdainiuose ir mokėsi proftechninėje. Jis – autotransporto mechanikas! Toliau – tobula intriga, visiškai atitinkanti Pelenės, o tiksliau – Peleniaus istoriją. Juk pirmoji mūsų laikais jau seniai pabodusi ir atpažįstama, o štai antroji – labiau subalansuota moterims, augusioms su tikėjimu pirmąja. 

Ir Kėdainiai, kuriais žengia Manto kojos, taip pat primena pasaką. Akivaizdžiai tvarkytas ir dailintas miestas su žmonėmis ir šunimis, tvoromis ir sienomis, išpuoštomis meno kūriniais. Kaip ir senelių pasakojimai, šie mums byloja, kad žmogui nepakanka tik valgyti, gerti ir miegoti.

„O tu jautiesi gražus?“ – pritrenkiančiai paklausia Rytis. Penkių sekundžių pauzė. „Daug laiko praleidi prie veidrodžio?“ „Ar tu skaitai apie save?“ „Ar tu pažįsti moters sielą?“ Mantas remiamas prie sienos, bet nepasiduoda. Išlieka korektiškas ir malonus: „Jos yra svarbios mano gyvenime. Visa kūryba mano gyvenime yra daroma dėl jų.“ 

Sakykite ką norite, bet man ima atrodyti, kad šitam vaikinui jau kalasi angelo sparnai. Iliuzija sustiprėja iki maksimumo: regis Rytis, Mantas, namai, medžiai, net mašinos gatvėse atsiplėšia nuo žemės ir lyg įelektrinti puola skraidyti kasdienybės dėsnių nepripažįstančiame tobulame pasaulyje. 

Rytis sunerimęs paklausia: „Tu nesi vėjavaikis?“. Jei esate moteris ir visą laidą žiūrėjote sąžiningai, šią sekundę sveiko proto likučiai jau turėtų būti išgaravę. Mantas ir velnias? Negali būti! Tą akimirką intuicija linkusi numoti ranka ir į patį belzebubą, net jei jį parodytų stambiu planu su visais ragais, uodegomis ir kanopomis. 

Atrodo, kad jei ir toliau taip, laidos herojaus vaikai tikrai galės pasakyti „Tėti, tu buvai velniškai kietas...“. Man tai patinka.

Monika

Komentarai

Draugai