Jie pasirinko miesto paribį, kuriame formų, spalvų ir faktūrų žaidimas jau seniai tapo nevaldomas. Geltonų plytų margumynas, tinkuotų sienų stačiakampiai ir žalios medžio lentų tvoros kyla nuo mirusiais lapais pridengtų žolėkų, ištrupėjusių šaligatvių, asfalto plėmais grįstos gatvės.

Čia kaip niekur jauti, kad žmogaus gyvenimas – mažas taškelis begalinėje laiko skalėje. Džiaugiesi, kad ne visur spėjo prasibrauti Aukso Veršį garbinantys „tvarkdariai“, norintys nutrinti praeities pėdsakus.

Mano Pasivaikščiojimus su Kristupu Saboliumi išblaško telefono skambutis. Teta: „Per tokį kanalą... kampe vienetas baltam apskritime... kažkoks berniukas... apie filosofiją... pažiūrėk!“

Malonu, kai kažkas pasirūpina, kad praplėstum savo akiratį. Bet visgi mąstau: kas gi įvyko, kad ji ėmė ir peržengė ribą – nuslinko nuo sofos, susirado kampe numestą mobilų ir paskambino man, užuot ramiai sau žiūrėjusi?

Ekrane įvyksta proto ir vaizduotės atskirtis. Pirmasis seka pokalbį, o antroji šlaistosi aplink – aprūdijusiais lietvamzdžiais, romantiškais balkonais ir keistais veidrodžiais. This is the road to hell – kartu su Chris Rea dunda traukinys, periodiškai perskrodžiantis filosofinius svarstymus.

Dr. Kristupas – kaip gėlo vandens šaltinis, skiedžiantis stovintį pelkės vandenį. Mus, dar giliai širdyje tikinčius mesijais, jis pratina prie minties, kad filosofai nepasiūlys naujos pasaulio tvarkos, nepateiks ir laimės recepto. Mes patys turime norėti, ieškoti ir veikti. Be viso to, jis dar mėgina įrodyti, kad patogus gyvenimas ne visada yra gerai: „Sugebėjimas aprėpti įmanomas tik tada, kai esi ant ribos“.

Riba, kartu su geležinkeliu, tapo laidos ašimi. Atsakymas, kodėl per ją reikėtų žengti, taip ir nenuskamba. Visgi, mes jį galime pamatyti. Į kitą bėgių pusę perėjęs operatorius Gvidas mums padovanoja laidos viršunę: 50 sekundžių važiuojantis sąstatas, vis paslepiantis ir atidengiantis pašnekovus, tampa riba, kai nebegali atitraukti akių. Ar dar parodys? Pasimatys galvos? Kojos? Kada traukinys baigsis?...

Monika

Komentarai

Draugai