Jau kelintus metus Lietuvą drasko prieštaringi kultūriniai judėjimai. Vieną jų galima nusakyti Vytauto Kernagio dainos žodžiais „išjunk televizorių“. Kitą galėtų iliustruoti telikų skyrius buitininių ir elektros prietaisų parduotuvėje: čia rasime tik didelių matmenų ekranus, kurie leidžia spėti, kad televizorius, kadaise jau tapęs namų altoriumi, vis auga ir pretenduoja tapti namų King Kongu. Šie monstrai mums rodo kičines laidas, kvailus žmones arba nesuprantama kalba diskutuojančius specialistus. O mes? Mes perkame dar didesnes įstrižaines ir žiūrime tai, ką mums bruka. Arba senąsias „dėžes“ metam lauk ir neriam į Youtube’ą.
Rytis Zemkauskas plečia mūsų pasirinkimo galimybes. Tikėdamas, kad didžiausias laimės jausmo garantas – gera aplinkos kultūrinė situacija, jis siekia taisyti susidariusią padėtį ir siūlo naują laidą apie kultūrą. „Alchemijos“ autorius pradeda nuo, greičiausiai, tik jam rūpimos problematikos: ar reikia tos laidos, kokia ji turėtų būti, kaip pastaraisiais metais keitėsi jos objektas – pati kultūra?
Laidoje į šiuos klausimus atsako televizijos, kultūros ir meno žmonės. Tam, kuris mėgsta veiksmą ir judesį, gali pasirodyti, kad žiūri „kalbančių galvų šou“. Visgi „Alchemijos“ formatas skatina veiksmą ir judesį ne ekrane, o žmogaus viduje. Jį gali sukelti ir statiškas vaizdas. Štai laidos dalyvius charakterizuoja ne tik jų mintys, bet ir spalvingas fonas. Atrodo, kad Rytis tyčia menininkus (skulptorių Robertą Antinį ir kompozitorių Vidmantą Bartulį) rodo jų darbinės aplinkos fone, masinės kultūros atstovus (TV laidų scenaristą Haroldą Mackevičių ir reklamos industrijos veikėją Gintarą Šeputį) pristato populiarioje Vilniaus aikštėje, o kultūros veikėjus (laidų kūrėją Liudviką Pociūnienę ir istorijos profesorių Egidijų Aleksandravičių) – nuo kasdienio civilizacijos ritmo nutolusiose vietose.
Nejučia imame galvoti, kaip į užduotus klausimus atsakytume mes. Ko gi mes patys norime? Taip perimame tik Ryčiui rūpėjusį klausimą, ir, nors vargiai galime į jį atsakyti, galime pasidžiaugti – jau praturtėjome. Kaip sako E. Aleksandravičius, ir tai, kas nepaaiškinama, gali turėti prasmę.