Laida „Menas yra tekstas“ skirta 9-tajai Kauno bienalei, kuriai organizatoriai davė „Uniteksto“ pavadinimą. Čia apsilankęs žiūrovas meno kūrinį turėtų patirti kaip universalų tekstą. Alchemija neatima galimybės susitikti su meno kūriniais, bet greta pasiūlo savo tekstą.

 

Pagal mano skaičiavimus, šiame tekste žodis forma buvo panaudotas 1 kartą. Taip pat kaip ir instaliacija, jėga, menotyrininkas, mintis, mizanscena, raštas, pozicija, priemonė, produktas, rizika, technologija, tema, valdyba, video, žvaigždė.

Laidos tekstas truko 27 minutes, tokie žodžiai kaip estetika, koncepcija, kultūra, mokslas, prasmė, programa, skulptūra, statula buvo aptikti 2 kartus.

Kalbant apie šiuolaikinį meną žodžiai žiūrovas, patirtis, kūnas ir iššūkis pasirinkti 3 kartus.

Žodžiai kodas ir tekstas - 4 kartus. 

Kaunas ir simbolis ištarti 5 kartus.  

Idėja, Unitekstas ir Lietuva nuskambėjo 6 kartus.  

Projektas ir menas - 7 kartus.

Trys žodžiai - paroda, įspūdis, ženklas - į eterį pateko 8 kartus. 

Menininkas ir tekstilė nuskambėjo 13 kartų.

Buvo pasakyta žmogus - 14 kartų.  

Darbas - 15 kartų.

Žodį bienalė užfiksavau pasakytą 28 kartus.

 

Kaip manote, ką reiškia į kalbą įvesti naują terminą?

 

Monika

 

 

---

 

 

Kas yra menas ir koks jis turėtų būti nėra vieno atsakymo. Būtent dabar menu gali tapti bet kas. Žmogaus kūnas, kėdė ar garso kolonėlė. Kai iškyla tokia problema, kad viskas yra menas, peršasi mintis, kad meno... nebėra. Man menas kažkuria savo dalimi (o čia kaip kas supranta, kas tas menas) primena dalinę narkozę. Nieko nejauti, viską matai, tačiau nesupranti. Ir taip ramu, ir taip gera. Ponarkozinėje būsenoje viskas kitaip – irzlu, negražu ir pikta. Viską jauti, viską matai ir viską supranti (arba taip tik atrodo). Kodėl menas lygu narkozei? Federico Garsia Lorca – ispanų poetas, dramaturgas ir teatro režisierius teigė, kad menas leidžia pabėgti nuo tikrovės.

Tačiau atmetus įvairias meno sampratas galime nerti į jau devintąją Kauno Bienalę, kuri išsiveržė iš savo kiauto ir jau mums siūlo nebe vien tekstilę, o meną kaip (uni)tekstą. Kaip bendrą kalbą. O dar patikslinus – kūriniai kalba patys už save. Jiems nebereikia ilgų prierašų, paaiškinančių kokia jų prasmė ir ką autorius norėjo (arba stengėsi) kūrinių pagalba pasakyti. Kūrinys pagaliau išlindo iš savo šliaužtinukų ir įgavo balso teisę.

Įdomu, ar Kauno Bienalė leidžia pabėgti nuo realybės? Nors ne, įdomiau tai, ar leis į ją nebegrįžti?

 

Neringa

Komentarai

Draugai