Trečiajai ciklo „Švietimo amžius“ laidai Alchemijos kūrėjai pasirinko jau daugelį metų visuomenėje egzistuojančią, bet viešojoje diskusijų erdvėje paprastai ignoruojamą priešpriešą. Humanitarai prieš technokratus, technokratai prieš humanitarus. Tai lyg nesibaigiančios kovos tarp skirtingo išsilavinimo žmonių, kurias laidoje vaizdžiai bei ironiškai iliustruoja kryžuočių ir lietuvių riterių kautynės.
Technokratai čia kaltinami bipoliškumu – pasaulio skirstymą į priešus ir draugus, patinka ir nepatinka, pelninga ir nepelninga, juoda ir balta... Taip pat čia sakoma, kad humanitarai sukuria derybų zoną – erdvę, kuri neaiški, neapibrėžta, kuri nėra nei juoda nei balta. Jei prisiminsite paprastai monochromišką, juodai baltą laidos užsklandą, nieko nuostabaus, kad šioje laidoje įvestas vienas vizualus pokytis. Iš riterių kautynių kadrų išsivysto įvairių spalvų, atspalvių ir raštų užsklanda.
Vis dėlto didžioji kautynių intriga nubraukiama dar pačioje laidos pradžioje informatiko Tomo Krilavičiaus pareiškimu, kad, nors takoskyra tarp dviejų išsilavinimo polių egzistuoja, ji neteisinga ir beprasmiška. Jis vardina subjektyvias skirstymo į technokratus ir humanitarus priežastis, tarsi pats teigdamas, kad esminės priešpriešos čia nėra.
Nepaisant taikaus išeities teiginio, toliau laidoje be perstojo akcentuojamas bipoliškumas, kalbėtojai save priskiria vienai ar kitai pusei, vardina humanitarinio išsilavinimo privalumus, ir nors kiekvienas kalbėtojas yra teisus (o taip visada būna su gerai kalbą valdančiais humanitarais), vėl ryškus vienpusiškumas – tarkime, nė vienas technokratas čia neapkaltino humanitarų daugiažodžiavimu arba neveiklumu (ko tikrai sulauktume bet kokiame namų sąlygomis vykstančiame pokalbyje, kur prie vieno stalo susitinka šeimos Hu ir šeimos Te). Ir, beje, technokratai čia kaip tik buvo tie, kurie kalbą vedė į derybines pozicijas.
Tiesą sakant, be išvystytos intrigos ši laida liūdna kaip nesibaigiantis blogas oras. Gerai, kad kai antrojoje dalyje iš darbo kabinetų persikeliame į laboratorijas, kur yra linksmesnių ir žaidžiančių žmonių – dėstytojų ir studentų, analizuojančių smegenų procesus arba mėginančių 3D spausdintuvus. Rodos šie žmonės tikrai kažko ieško, vis žengia per nežinomybės ribą ir, terra incognita pavertę savais laukais, po truputį mėgina gauti kažkokius rezultatus. Žinoma, jie veikia gan materialiame pasaulyje, bet kažin, ar nemokėdami jame orientuotis, gebėsime susiorientuoti tame idėjiškajame? Šį kartą idėjų pasaulyje norėtųsi ryškesnių orientyrų.
Monika
Iki pat šių dienų humanitariniai mokslai siejasi su kažkuo, kas netalpina savyje itin aiškaus materialumo. Tuo tarpu tai, kas susiję technokratija – itin aišku, apčiuopiama ir be jokios beletristikos. Sakykite tuomet, kaip tarp tokių dviejų skirtybių gali nesimatyti takoskyros? Simboliškai, šias dvi sąvokas gali įkūnyti chemijos mokslus studijuojanti mergina ir kalbotyros bakalauro diplomą apsigynęs vaikinas (nes nebūtinai vien tik merginos traukia į humanitariką, o vaikinai - į techninius/tiksliuosius mokslus). Kai įsimylėjęs vaikinas šnabžda merginai įvairiausiomis tarmėmis gražiausius meilės žodžius, mergina santykius suvokia paprastai - myli? Na, tuomet gerai. Bet kas yra meilė? Kalbotyros žinovas jai ims sakyti, kad meilė - neišmatuojama! Mergina - kad tai tik cheminių medžiagų antplūdis...
Jeigu pasaulio valdymo modelis kryps į humanitarikos pusę - viskas sugrius. Jeigu pasaulio valdymo modelis kryps į technokratiją - viskas sugrius. Niekas niekuomet nevyks sėkmingai, jeigu nebus lankstumo ir gebėjimo laviruoti. Ką duoda technokratija? Dažniausiai vieną, stipriausiai argumentuotą atsakymą į kurį nors klausimą. Nes racionalus atsakymas ar patarimas, tiesa, visuomet labiau sužavi žmones, negu pro pirštus slystantis atsakymas, kuris turi itin daug klausimų. Ką duoda humanitarika - pasakojimą, visą mūsų technokratų sukurtą, tik jau humanitarų iššifruotą, naratyvą.
Šioje Alchemijos laidoje, humanitarai pasakoja apie technokratus. Technokratai - apie humanitarus. Vieni kalba apie vienus, kiti - apie kitus. Dažniausiai kalbėdami apie ką nors kitą, tą kitą, suvokiame per skirtumą nuo savęs. Technokratai humanitarus suvokia per skirtumą nuo savęs, pastarieji - per tai, kuo skiriasi technokratai nuo jų. Bet jie visi - tiek pasakotojai, tiek kūrėjai - negali išgyventi vieni be kitų. Nes kiekviename technokrate yra humanitaras - kuriantis savo pasaulį, o kiekviename humanitare yra technokratas - kuriantis įvairiausius modelius, kaip kuo geriau papasakoti pasaulį.
Neringa