Ketvirtoji ciklo „Švietimo amžius“ laida – apie kalbą. Ji svarbi, nes yra susijusi su mūsų tapatybe, mąstymu ir vertybėmis. Pradėkim nuo laidos pabaigos, nes tik taip už uodegos pagausime paplitusį požiūrį. „Kalbos vartojimas – taip, kaip apranga. Ir jūs nevalytais batais, nesiprausęs ir susivėlęs neinate į operos ir baleto teatrą. <...> Taip ir kalba: jei jūs kalbate viešai, jūs turite sušukuoti ir nuvalyti savo kalbą,“ – sako Daiva Vaišnienė.

Lietuviai mėgsta švarą, tad greičiausiai ir savo kalbą mielai nuvalytų. Tik kažkodėl nemokame jos šukuoti, prižiūrėti. Biurokratai nusprendė šią problemą išspręsti paprastai – priėmė Valstybinės kalbos įstatymą. Kaip taikliai šią situaciją komentuoja Irena Smetonienė: galvojame, kad dabar mūsų kalba rūpinasi valstybė, o patiems gi nieko daryti nereikia. Tarsi kažkoks raidžių rinkinys galėtų garantuoti, kad nuo šiol esame raštingi.

Italų – lietuvių kalbų žodyną išleidęs Stefano Lanza gražiai iliustruoja, kaip iš įstatymų bei kalbininkų nutarimų sunku suprasti lietuvių kalbos sistemą. Kodėl vienus žodžius staiga leidžiama vartoti, o kitus – pradedama drausti? Kaip žodis gali tapti tarptautiniu arba prarasti šį statusą? Lingvistui ši sistema nesuprantama taip pat, kaip eiliniam lietuviui. Tad nenuostabu, kad paprasti žmonės kalbos sistemą ignoruoja ir net nebando gilintis į kalbos subtilybes.

Vieną po kitos pristatydami kalbos ir kalbos lavinimo problemas, visi laidos dalyviai kaip susitarę tvirtina, kad viešai vartojamos bendrinės lietuvių kalbos reikia mokytis. Šį procesą Daiva Aliūkaitė lygina su mokymusi groti pianinu, ir čia galime prisiminti „Piano piece #13“... Prisimenu, kad mokykloje muzikos „moko“ tik gabiuosius, tad šioje laidoje kaip niekad kyla klausimas – o kaip gi žmogus mokosi? Būtų įdomu, jei „Švietimo amžiaus“ cikle bent pusvalandis būtų skirtas pristatyti, ką apie tai žino specialistai.

Monika

Draugai