Penktojoje Alchemijos TV ciklo apie švietimą laidoje – sistema iš studentų perspektyvos. Klausimai ir atsakymai primena ciklo pradžią – gryna švietimo sistemos kritika. Tik dabar į pavargusį pianiną vinis kala studentai.

Vieni sistemą kritikuoja švelniai, nes, kaip jie patys sako, „Mes savo požiūrio dar neturim. Mes tiesiog esam sistemos dalis ir kaip mums duoda, taip mes mokomės“. Nors labai gerai juos suprantu, man tai kaip tik argumentas, kad su švietimu pas mus labai negerai. Juk jei ukdome pilietišką žmogų, vadinasi jis turi turėti savo požiūrį į jį supantį pasaulį. Neturėdamas požiūrio jis niekada negalės to pasaulio keisti norima linkme.

O štai Linas Migonis pianiną preparuoja iš esmės. Pavyzdžiui, Linas sako, kad žmogus jaučia visuomenės spaudimą būti švietimo sistemoje, jei jis nori laimingo gyvenimo. Jo teiginys perša labai paplitusią, bet, rodos dar niekur neįvardintą mintį, kad JEI PRAEISI ŠVIETIMO SISTEMĄ, LAIMINGAS GYVENIMAS GARANTUOTAS. Argi ne todėl visi laikosi tų švietimo sistemos taisyklių, stengiasi neišsišokti ir sėkmingai gauti visas pažymas? Ir visi žino, kad taip manyti kvaila (gal dėl to niekas ir nedrįsta pasakyt tokio kvailo įsitikinimo), bet visi taip daro. Ir aš taip dariau. Toliau Linas sako, kad visi nori tupėti toje švietimo sistemoje, ji pasidarė nebekritiška, savo pačios tarnaitė. Ar ne dėl tos pačios priežasties, nenorėdami prarasti laimingo gyvenimo garantijų, žmonės taip elgiasi? „Sistema rado laimingą terpę ir lyg nieko naujo nenorima“. Taigi, dabar ne metas revoliucijoms, radikaliems reiškinių atvėrimams. O jei ne metas apie pasaulį sužinoti ką nors dar nežinomo, tai... kam studijuoti, kam būti smalsiems, a?

Iš savo studijų patirties galiu pridurti, kad kritinio proto trūkumą švietimo sistemoje man rodo du ydingi reiškiniai. Tai – visuotinai paplitęs nusirašinėjimas, apie kurį laidoje išvis nekalbama, bet kuris puikiai iliustruoja formalų požiūrį į švietimą – svarbiausia praeiti sistemą, o ne ką nors išmokti. Ir studentų atstovybės, kurios turėtų ginti studentų interesus, padėti spręsti problemas, o realiai užsiima visiškai priešinga veikla – reprezentacija ir švenčių organizavimu. Žodžiu, niekam nereikia bėdų, visi nori būti sėkmingais. Deja, pavieniai sėkmės rodikliai nereiškia, kad gyvename laimingą gyvenimą.

„Alchemija LXXIII. Apie studentus“ iš arčiau pristato švietimo sistemos pjūvį universiteto lygmeny. Studentai ir jų dėstytojai apie problemas kalba ne tik verbaline kalba.

Monika

Komentarai

Draugai