Aštuntoji Alchemijos ciklo apie švietimą laida skirta žmogiškajai terpei, kurioje mes visi murkdomės. Socialinis kapitalas – tai kiekvieno mūsų ir tuo pačiu visų mūsų kartu (sakykime, bendruomenės) žmogiškųjų ryšių tinklas. Iš esmės jis suteikia galimybes pasiekti informaciją, gauti reikiamą pagalbą, kitaip sakant pasidalinti viskuo, ką turi.

Aukštas socialinis kapitalas reiškia, kad visuomenėje yra noriai bendradarbiaujama, žmonės dalinasi turimais resursais (aišku, juos iš pradžių reikia turėti). Pavyzdžiui, Ispanijoj niekada nekils problemų dėl sąskaitos apmokėjimo ją išsidalinant pagal tai, kas ką valgė ar gėrė – vieną kartą apmoka vienas, kitą kartą kitas, trečią kartą... Arba Graikijoje valstybinėje įstaigoje dirbantis tavo draugo dėdės pusbrolis pasirūpins visais tavo mokesčiais ar bedarbio pašalpa, kad tau net nereikės sukti galvos. Arba JAV tavo šefas mokslininkas būtinai pasistengs, kad tu laiku parašytum visus straipsnius, būtinai tau padės bet kokiuose moksliniuose iššūkiuose, nes jo skyriaus sėkmė priklauso nuo tavo sėkmės. Ir, beje, kažkodėl taip banaliai, stereotipiškai įsivaizduoju, kad žydų socialinis kapitalas yra ypatingai aukštas.

Lietuvoje taip pat atrastume gražių pavyzdžių, bet pas mus socialinis jautrumas menkas ir nuolat jaučiama didžiulė konkurencija. Apie tai ir kalbama šioje laidoje. Man tai – radikaliausia ciklo Alchemijų, kurioje paprastai ir tiesiai dėstomos iš patirties švietimo sistemoje susidarytos nuomonės. Pavyzdžiui: Švietimo politika konstruojama ad hoc principu (t.y. spendžiant pavienius atvejus, neaprėpiant visumos ir nesvarstant, kaip tai paveiks kitus sistemos elementus); švietimo politiką formuoja keli žmonės, nepalaikantys jokio ryšio su joje veikiančiais; žmonės, kuriems švietimo sistema iš tikrųjų rūpi, į politikos formavimo procesus neįtraukiami arba jų nuomonė ignoruojama; politinė galia koncentruota kelių, dažnai nekompetetingų žmonių rankose.

Arba, jūs tik paklausykite Zemkausko! Galime džiūgauti už tryliktą laidos minutę, kai pagaliau nevyniojant į vatą, ant vieno iešmo sumaunama visa eilė esminių švietimo sistemos problemų. Alchemijos kontekste tai skamba gan brutaliai, bet ar ne dėl to daromas visas laidų ciklas? Kad šis iešmas atsirastų, reikėjo 7 pusvalandžių įžangos. Tik asilas, tai išgirdęs, tebegali sakyti, kad su šiomis problemomis galėtume dar truputį pakentėti.

„Mūsų švietimo sistema yra patyčinė“ – tai esminis laidos teiginys, žymintis socialinio kapitalo ir švietimo procesų susikirtimo tašką. „Kiekvienoje klasėje metų gale gauname informaciją: jūsų sūnus klasėje pagal pažymius yra … vietoje. Yra tie, kurie pirmoje vietoje, yra tie per vidurį, yra paskutiniai. Man labiausiai nepatinka, kad mokiniai yra lyginami vienas su kitu. Bet turėtų būti vertinamas to konkretaus žmogaus / mokinio progresas, kurį jis padaro,“ – sako vienas gabus tėtė, ir aš negaliu su juo nesutikt. Esam išmokyti žiūrėt į kitus, aplenkt juos. Išmokstam pavydėti, o ne bandyt pagerinti save. Štai, ko moko mūsų švietimo sistema.

Bet gana dejuoti. „Alchemijoje LXXVI. Socialinis kapitalas“ paslėptas ir įkvėpimo užtaisas.

Monika

 

---

 

Kaip socialinis kapitalas veikia ir kokiais įrankiais žaidžia - galbūt rasite atsakymus šioje Alchemijos laidoje. Tačiau visų pirma, laida nukrypsta tolerancijos klausimo link. Per pastaruosius keletą mėnesių televizijoje ir žiniasklaidoje apie tai yra kalbama nuolat ir su konkrečiais cituojamais pavyzdžiais. Rodos, turėti neigiamą nuomonę apie kitą, svetimą, ne mūsiškį jau yra nebegalima ir netgi smerktina. Dideliais žingsniais ir su dar didesniais batais nepastebimai priartėjo (o gal jau ir pilnai atėjo) perdėtos tolerancijos viskam era. 

Laidos kadruose praslenkančios geometrinės figūros - kvadratas, apskritimas ir trikampis - simboliais įvaizdina tai, apie ką yra kalbama. Apie tai, kad kvadratas su trikampiu neprunkščia juokais dėl to, kad apskritimas neturi kampų. Kodėl? Nes jiems į tai nusispjaut. Tačiau tarp žmonių figūrų tokie spjūviai nėra lengvi ir galbūt jų ir nereikia.

Taigi, į socialinio kapitalo indą dedame toleranciją, arba kitaip, socialinį jautrumą, kuris, kaip tikina pašnekovai, stipriai gali įtakoti šiltesnį ir lengvesnį ne tik tarpusavio bendravimą, tačiau ir kiekvieno individo gyvenimą. Toliau - dedame konkurenciją. Konkurencija, kaip sako protingi žmonės, skatina tobulėti. Konkurencija, Andriaus Mamontovo žodžiais, išmoko skaičiuoti kaimyno pinigus. Tačiau neišmoko kaip jų užsidirbti. Trečias dalykas, kuris įsilaviruoja į socialinio kapitalo temą - patyčios. Apie šią rūšiavimo sistemą būtinai turi pamatyti abiturientai. Ir studentai. 

Socialinis kapitalas - nors šis terminas ir skamba tarsi sugižusios sistemos (nesvarbu kokios) dalis - yra vos ne Pandoros skrynia. Atidarai - o ten....gera gyventi. 

Neringa

Draugai