„Švietimas pas mus – sezoninis reikalas, kaip braškės,“ – šypsosi Rytis. Vienu metu poetiška ir ironiška įžvalga pradeda septintąją ciklo „Švietimo amžius“ laidą. Jei švietimo sistema ima rūpėti tik per egzaminus ir pirmosiomis mokslo metų savaitėmis, kaip gi galime ją išvystyti, ištobulinti? Gal vis dėlto švietimui(si), ugdymui(si), vystymui(si) galėtume kasdien skirti dalelę mūsų mąstymo? Kam? Bent jau tam, kad mūsų vaikams geriau sektųsi šiame pasaulyje.

Šiuo metu švietimo sistema „tarnauja“ Z kartai – vaikams, gimusiems po 1995 metų. Jei esate skeptiškas visuomenės skirstymui į kartas, laidoje rasite šiokį tokį išskyrimo pagrindą. Pašnekovės, daugiausia edukologijos specialistės, mėgins apibrėžti šių žmonių išskirtinius bruožus, būdus įsisavinti informaciją bei suvokti pasaulį. Aš pati skeptiškai vertinčiau tokį charakterizavimą kaip „prie visko labai greitai pripranta, yra labai imlūs“ – pasakykite man, kokie vaikai tokie nėra? Tačiau įdomu išgirsti, kad su technologijomis užaugę vaikai nesuvokia, kad prieš dvidešimt metų pasaulis nebuvo apsėstas, tarkime, mobiliaisiais telefonais.

Pasaulis keičiasi – banali frazė, ar ne? Niekad nepagalvojau, kad tai didžiulis galvosūkis švietimui. Laidoje esminį iššūkį suformuluoja Austėja Landsbergienė: vaikus ruošiame pasauliui, apie kurį nieko nežinome. Todėl, ji sako, švietimo sistema negali būti sustabarėjusi ir diktatūriška vaikų atžvilgiu, tad ne vaikai turi taikytis prie jos, o prie vaikų poreikių reiktų pritaikyti pačią sistemą. Sistema turi tarnauti žmogui – rodos, elementaru. Bet mūsų sistemų (kalbos, įstatymų... – kalbėjome, pamenate?) kūrėjams tai ne visada suprantama.

Kadangi vaikus ruošiame pasauliui, apie kurį nieko nežinome, negalime iš jų reikalauti, kad jie elgtųsi taip, kaip elgėmės mes. Todėl lyginamąjį principą „jeigu mes visi žinojome, kad tu vis tiek turi dirbti... yra dalykų, kuriuos tu vis tiek turi išmokti...“ priskirčiau senos tetos repertuarui. Pasaulis keičiasi, o gyvenam vieną kartą. Man rodos, jog norint kažką pasiekt tereikia truputėlio meilės tam, ką darai, o ne besaikio savęs alinimo ir prievartavimo (daugiau argumentų Briano Deano tekste „Antidarbas“).

Gal ir gerai, kad tie vaikai nepasiduoda besąlygiškam vyresniųjų autoritetui ir dėstytojų klausia apie teorijų ryšį su realiais dalykais („Dėstytojas nebėra informacijos turėtojas ir monopolininkas“, pamenate, nuskambėjo laidoje „Apie studentus“). Taigi, jie nepasiduoda smegenų plovimui. Vadinasi, galima tikėtis, jog Z karta padės išsipildyti Alchemijos kūrėjų svajonei ir sukurs ne šūkiais, o tyrimais valdomą švietimo sistemą.

Monika

Komentarai

Palikite savo komentarą

Vardas:

E.paštas:
(Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas viešai)

Įrašykite paveikslėlyje parodytas raidesNorėdami pamatyti kitas raides, spustelkite paveikslėlį

Draugai