Galbūt Dievas, o gal ši naktis tiesiog kvepia smilkalais
Aplink aukštas miškas, tamsus ir apsamanojęs
Ar tai gėris, ar pasala paspęsta mums
Atrodo linksma, bet sieloje skersvėjis
Ir štai eina su su paveikslais, su paveikslais nežinomais...

Grupės „Akvarium“ dainos tekstas ir melodija metaforiškai perteikia unikalaus miesto Lietuvoje – Visagino – situaciją. Aukšto išsilavinimo žmonės, Sovietų Sąjungos intelektualai į didžiosios šalies pakraštyje, tuščioje, miškų apsuptoje vietoje naujai statomą miestą vyko ieškodami naujo, gražaus gyvenimo. Pasikeitusios politinės aplinkybės Visaginiečius atskyrė nuo jų šaknų ir trukdė juos įtraukti į naujus visuomenėje vykstančius procesus. Dvidešimtį metų šio miesto gyventojai mums atrodė kitokie – nežinomi, nepažįstami, nors visuomet buvo čia pat, Lietuvoje.

Laidoje sekama kelių visaginiečių gyvenimo linijomis – iš Sovietų Sąjungos gilumos atvykusios dailininkės pristato Visaginą „iš vidaus“. Čia pat gyventojų piešiamą gyvenvietės portretą papildo ir praplečia išorinis miesto situacijos vertinimas sociologų akimis. Apie miestą pasakoja ir lietuvių kilmės visaginiečiai. Turbūt ne tik Alchemijoje jie yra dviejų kultūrų laidininkai, suvokiantys miesto ir šalies visuomeninius procesus bei padedantys joms susisisiekti.

Kūrybinės grupės užduotis – duoti mums pajausti, kuo gyvena šio miesto visuomenė. Atrodo, jie trina ribas. Kultūros laidoje – ir ištraukos iš pramoginių televizijos laidų, ir jungtys su kita, mums mažai pažįstama kultūrinio gyvenimo puse – stačiatikiams būdingu religiniu ikonų menu.

„Manyje yra dvi pusės – lietuviška ir azijietiška. Aš nesu lietuvė, bet esu Lietuvos žmogus,“ – mums sako Visagino gyventoja. Taip manančių gali būti beveik 17% Lietuvos žmonių. Ar mes juos pažįstame?

Komentarai

Draugai