Penkioliktoje laidoje alchemikai pristato šalies kultūriniame gyvenime jau įvykusius procesus. Bandydami išryškinti dviejų Lietuvoje gyvenusių kūrėjų – rašytojo Henrio Parlando ir fotografo Vito Luckaus – portretus, jie žvelgia į praeitį, kuri šiandien pamažu atrandama.

Abu portretai akivaizdžiai atskirti vienas nuo kito, tačiau laidoje jie konstruojami panašiais principais. Šių menininkų neįmanoma palyginti, tačiau juos abu galima pavadinti tragiško likimo maištautojais, kurių kūnai anksti iškeliavo iš šio pasaulio, bet dvasia amžiams liko išreikšta jų kūryboje.

Tarpukariu Kaune gyvenusio ir čia vienintelį savo romaną parašiusio Henrio Parlando istorija perteikiama sekant jo pėdsakais mieste – Švedijos konsulatas, kuriame rašytojas dirbo, ir Ramybės parkas, kuriame greičiausiai ilsisi jo palaikai, įrėmina jam skirtą laidos dalį. Kartu su autoriaus istorija, Henry Parlando tyrinėtojai atskleidžia romano „Sudužo“ atsiradimo aplinkybes ir išskirtinumą, o kūrinio fragmentus skaito aktorius Aleksas Kazanavičius. Kūrėjo vizualų portretą piešia užfiksuotos jo gyvenimo akimirkos.

Sovietmečiu iš Kauno kilusio ir Vilniuje gyvenusio, dokumentalistu ir konceptualistu vadinamo Vito Luckaus portretą kuria jo paties darbai – ir viešai rodomi galerijoje, ir saugomi jo sesers namuose. Fotografo sukurtų portretų baltame fone motyvas iš paskutinio jo darbų ciklo simboliškai perkeliamas į jam skirtą laidos dalį. Vito Luckaus gyvenimas ir kūryba pristatomi iš asmeninės, intymiosios, bei profesinės – fotografų, fotografijos istorikų – pusės. Šioje laidos dalyje, taip pat kaip ir pirmojoje, įtraukiami oficialūs valstybės kultūros žmonės. Atrodo, Vito Luckaus istorija turės du tęsinius – muziejuje ir kino ekrane.

Komentuoti

Draugai