Kartais, eidama kokia nors gatve, smalsauju: kuo tautai nusipelnė vienas ar kitas veikėjas, kad jo vardas būtų įrašytas miesto žemėlapyje? Ožeškienė, Vrublevskis, Lelevelis, Zauerveinas... Kartais tokie pavadinimai žmogaus sąmonėje ir lieka raidžių rinkiniais, reikalingais, kad namas turėtų adresą. O kartais jie visą rajoną paverčia seniai apsitrynusio pasakojimo buveine! 

Va, beklaidžiojant Kėdainiuose, galima užtikti užrašą „Č. Milošo gatvė“. Šių metų pradžioje apie tokį dar nieko nežinojau. Gal dėl to, kad ir užrašo tada nebuvo? Dabar, kai Czesławą Miłoszą lietuviškai išlinksniavo visi mūsų šviesuoliai, netgi supykstu knygyno darbuotojai paklausus „O ką jis rašė?“. Vis dėlto gerai, kad klausia. Pavadinimus galime išvardinti, bet kas slepiasi už jų? 

Ši „Alchemija“ prasideda nuo fikcijos: lietuviškos dainos virš nupjautų  javų Nevėžio slėnyje. Greta – prieš daugiau nei dešimtmetį užfiksuotas rašytojo prisiminimas, kurį per gyvenimą nešėsi su savimi. Jo veidas, šukomis perbraukti plaukai ekrane susišaukia su rusvomis ražienomis. Matyt jo mintys mėgo lakstyti tais laukais. 

Toliau – subjektyvūs (asmeniški) ir objektyvūs (moksliški) pamąstymai. Jie gerai iliustruoja mūsų santykį su Nobelio premijos laureato darbais. Mes tik atrandame, tik pradėjome gilintis! Stengiamės, ieškome eilėraščių (jie bent trumpi), filosofijos (taip taip, ir aš mėginau skaityti „Pavergtą protą“), bet pražiopsome tai, kas mums artimiausia! Išgirdusi, kad Izabela Meyza net tris kartus skaitė „Isos slėnį“, nustūmiau šalin mane puolusius darbus. Po pirmo skyriaus garsiai skaičiau antrą. Negalėjau sustoti.

„Ir kuo labiau jis seno, tuo akivaizdžiau matėsi vaikas seno žmogaus paveiksle. Vaikas, kuris yra sąžiningas, nekenčia melo, kuris turi visiškai nepriklausomą ir drasią vaizduotę, nepaveikią įvairioms šio pasaulio aplinkybėms. Laisvą ir siekiančią gerokai toliau, nei suaugusieji įstengia.“ – klausausi Krzysztofo Czyżewskio ir džiaugiuosi, kad tokį vaiką padovanojo ši žemė. 

Komentarai

Draugai