Muzika uždaryta variklių viduje. Apskaičiuotai prasiskverbia pro lūpas. Virpinant metalinį liežuvėlį braunasi laukan. Sklinda virš aptingusio popietės stalo. Pasiekia kitą kūną. Ima laužyti taisykles. Truputį nurimsta ir, vėjo nešama, skrieja į kitą gatvės pusę. Čia sustiprėja, užuodžia laisvės kvapą. Nori pradėti šėlti. Apglėbia publiką ir pakelia ją. Apsižvalgiusi netgi ima šaipytis. Pagaliau trinkteli, padrąsindama ir klausytojus. Pritraukia vis didesnius jų būrius. Įsimylėjėlius priremia prie sienos. Įsismagina, pajautusi savo galią. Atranda ne tik ritmą, bet ir rimą, susisupa į jį ir vis labiau šviečia. Pakalbina kojas, o jos ima dainuoti. Nedrąsiai, bet vis labiau stiprėjančiai perauga į odę Andriui Mamontovui. Batus užkrečia šokiu švenčiausiose miesto vietose. Užpildo visą erdvę. Vis labiau bręsta. Ima degti. Išsiveržia ir skrieja. Būgnų ritmu per minią, kuri vis didėja. Muzika auga ir nebegali sustoti.