„Materialiai mūsų gyvenimas yra daug geresnis negu praeityje, bet prieš sunkumus turime mažiau įrankių. Žinodamas, kad gavai kokią nors ligą, turėdamas prognozę, nebelauki stebuklų. Tai keičia žmogų,“ – praėjusiuose „Pasivaikščiojimuose“ sakė profesorius Antanas Mockus. 

Šią žinojimo ir tikėjimo Lietuvos žemėje temą toliau vynioja dvidešimtoji „Alchemija“, mums pristatydama kasmet vykstantį festivalį „Mėnuo juodaragis“. Kartu su juo žengiame į salą, kurioje atgyja lietuvių dvasinis paveldas – protui sunkiai suprantamas, beveik nepažįstamas, bet visgi sielai labai artimas. 

Į šį festivalį kasmet suvažiuoja žmonės, kurie puikiai jaučiasi technologijų bei mechanizmų pilname šiuolaikiniame pasaulyje. Vis dėlto juos traukia stebuklai, kurie gyvena mūsų kūnuose, mūsų širdyse, mūsų genuose. Šie žmonės siekia pažinti, ką perdavė tėvų ir senelių tradicija.

„Alchemija XX. Gyvenama sala“ – tai dar viena laida, kurią galima klausyti kaip garso takelį ("Alchemija XVIII. Muzika, kuri auga“, "Alchemija XI. Praktinė magija: sutartinės“ panašiai stebuklingos). Muzikiniai intarpai sukuria ritmą, kuris mūsų pasąmonėje nenutrūksta ir tuomet, kai pašnekovų komentarus lydi tik lapų šnarėjimas. Skirtingi kalbančiųjų balso tembrai, kartu su lygiai taip pat įvairiai skambančiomis melodijomis, formuoja harmoniją, kurios nesinori išsklaidyti: ji užkuria kažką viduje.

Garsinė dalis siejasi su vaizdu ir iliustruoja pasakojimą. Galvoju, kad „Mašalų šokis skambant paukščių orkestrui“ galėtų ne tik atsidurti reklaminiame klipe apie nuostabią Lietuvos gamtą, bet ir įkvėpti šiuolaikinio šokio choreografą. Ar žmogus gali taip – harmoningai ne pagal muziką – judėti? 

Kad galėtume kurti, mums reikalinga fantazija. Koks ryšys tarp jos ir lietuvybės? „Kiekvienos tautos fantazuotojas fantazuoja tos tautos kultūros tradicijos rėmuose,“ – į neužduotą klausimą atsako meno istorikas Vytautas Tumėnas. Kaip mus pasiekia kultūra? Su kuo ji ateina? Kaip mes turėtume gyventi be tradicijos? Kokie mes (būtume) be fantazijos?

Komentarai

Draugai