Jau nuo mokyklos laikų jauniems protams yra brukama, kad po šios įstaigos – mokyklos, yra prestižas ir būtinybė studijuoti universitete. Ypatingai – jei nori kažko gyvenime pasiekti. Tačiau retas kuris iš tų jaunųjų protų žino, kas tas kažkas ir vis vien stoja į tą mitais ir pasakomis apraizgytą vietą. Šioji Alchemija, puiki galimybė susipažinti su universitetu  kaip su žmogumi.

Tačiau jeigu Jūs esate nebe tas jaunasis protas, o jau truputėlį labiau subrendęs – jeigu jau esate studentas, tai išgirdę pasakymą, jog universitetas nėra profesijos įgyjimo vieta, galite nemaloniai nustebti. „Tai kam aš čia tada būnu?“ – piktai imsite savęs klausti. Tai ir bandoma pasakyti šioje laidoje – kas yra universitetas, kodėl jis yra ir koks jis yra XXI amžiuje. Kad tai akademinė laida pastebės visi – kalba dėstytojai, rektorius, studentas – ir jų kalba kažkokia kitokia – universitetinė, intelektuali. Optimistas studentas pasakytų: „Na, bent jau naujų protingų žodžių išmoksime.“

Alma Mater Enter Alchemija labai siejasi su Babilono bibliotekos Alchemijos laida – netyčia išnyra vėl ta pati modernios visuomenės problema – skubėjimas, kuris dar labiau ima skubėti.  Universitetas nebeskuba. Jei universitetas būtų lygu menininkui tai jis būtų avangardistas – visada vienu žingsniu į priekį nei visa likusi visuomenė.

Neringa

 

---

 

Universitetas. Drąsa. Būtis. Egzistencija. Dideli žodžiai, kurie kartais mums nieko nereiškia. Gal dėl to, kad (net sau) užduodamas klausimas kas tai yra? prasilenkia su padorumu? Ar universitetas reikalingas tam, kad išmoktume mėgdžioti – įgytume instrumentarijų – ir sukaltume rėmą savo gyvenimui? O jeigu taip? Kas tuomet yra laisvas individas? Ir ar gali būti toks XXI amžiuje?

„Būdamas tarp žmonių, jūs išsiskleidžiate; vos tik pamatęs kažką panašų į save, net jo nepažindamas pajuntate jam simpatiją. Jums patinka jo kūnas, jo sudėjimas, patinka jo kojos, kurias jis gali išžergti ir suglausti pagal savo valią, o labiausiai – rankos: jums patinka, kad kiekviena ranka turi po penkis pirštus ir kad nykštys yra priešais kitus keturis pirštus. Jūs salstate iš malonumo matydamas, kai jūsų stalo kaimynas paima puoduką, nes taip jį paimti geba tik žmonės <…>: jis tai daro ne taip lanksčiai, ne taip greitai kaip beždžionė, bet kur kas sąmoningiau, ar ne?“
Sartre, Jean-Paul. Herostratas. In: Siena. Vilnius: Baltos lankos, 2009

 

Monika

Komentarai

Draugai