Dabar rašytoju gali būti kiekvienas. Žurnalistu tapti dar lengviau. Paskaičiuokime, kiek atsirado įvairiausių blogų ir pajusime, kad straipsnių rašeivų priviso kaip piktžolių. Būtent šios piktžolės užgožia profesionaliuosius žurnalistus, kurie išmano savo darbą ir į jį žiūri rimtai bei su pagarba.

Prieš kelerius metus norėjau studijuoti žurnalistiką, tačiau buvau susidariusi nuomonę, kad geras žurnalistas turi būti kandus, knaisiotis po kitų gyvenimus ir juos išviešinti. Ir tai mane atstūmė. Tačiau tikroji žurnalistika neišrengia žmonių. Priešingai – ji leidžia žmogui pasirinkti. Sudėlioja faktus, bet neperša nuomonės. Paima už rankos ir nuveda prie dviejų arba daugiau nuomonės kelių ir čia tave palieka. Tam, kad pats viską nuspręstum.

Žmogus (kiek yra žinoma) yra aukščiausioji gyvybės forma, tačiau stipriai valdoma instinktų. Šiais instinktais pasinaudoja žemesnioji žiniasklaida ir tampo mus kaip marionetes. Jei antraštė rėks: „SKANDALAS!“ ir prirašys kažką pikantiško – garantuoju – tokį straipsnį perskaitys žymiai didesnė dalis skaitytojų, nei kad perskaitytų gerą straipsnį, tačiau be tokios šaukiančios antraštės. Apie knygą sprendžiame iš viršelio.

Ir galiausiai – kada babytės Ivanauskienės intelekto koeficientas pajudės iš vietos?

Neringa

 

---

 

Laiškas Alchemikams

Gerą savaitę gyvenau be televizoriaus ir, galima sakyti, be kompiuterio. Turbūt dėl to, kad rinkausi kas gyva – norėjau matyti žmones, jų kūnus, jų santykius. Jų santykius su daiktais, su garsais, jų santykius su aplinka. Po festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ grįžau į kasdienybę. Žiūrėjau Skandalą ir galvojau, kad viešoji žinių skleidimo erdvė kasdienybėje mus veikia labiau nei duobėti kiemai, už lango žydintys medžiai, laiptinėje sutikti kaimynų vaikai, elektrinis troleibusų kniaukimas. Mums reikia dramų. Per langą. Televizoriaus langą, kad jos negalėtų priartėti. Bet man patinka, kai kalba ne kažkam, o su manim. Tada parašiau keletą žodžių.

„Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad lengvai pataikaudami statistinei „babytei Ivanauskienei", festivalio organizatoriai neužmiršta ir manęs. Galvoju, kad mūsų viešoji erdvė yra virtusi statistų tarnu, kuriame negalimi jokie performatyvūs reiškiniai. Rodos mes iki šiol ignoruojame, kad namuose ir ofisuose, sodų bendrijose ir laboratorijose, baruose ir universitetuose yra pilna kažko beieškančių žmonių, kurie nejučia vadovaujasi catch and let it go principu.“

Man gerai, kad su Alchemija skandalas toks minkštas, kad mano ir televizoriaus kontaktas ne(už)muša. Galiu žiūrėti ir galvoti. Ir, jei tik noriu, gyvenime tai panaudoti. Ačiū.

Monika

Komentarai

Draugai