Visai neseniai vienas prancūzų TV kanalas rodė, kaip atnaujinamas Orsė muziejus Paryžiuje. Įtariu, kad laidoje atskleista meno šventovės „virtuvė“ prikaustė prie ekranų įvairiausio plauko smalsuolius – ne tik meno mylėtojus, bet ir su menu nesusijusius specialistus – vadybininkus, technikus, statybininkus, gal net alpinistus.

Regis Prancūzija toli, nesisijusi nei su Alchemija, nei su lietuviška nūdiena. Vis dėlto šį kartą Ryčio komanda mums atskleižia panašiai paslaptingą pasaulį. Dar daugiau – į Lietuvos galerijas ir muziejus pažvelgia tuo kampu, iš kurio mes mažiausiai tikimės išvysti ką nors įdomaus!

Taigi, laidoje devynios moterys, kurios nuo antradienio iki sekmadienio dienas leidžia tarp meno kūrinių ir kultūros paveldo objektų. Kad kultūra būtų perduota ateities kartoms, jos (šiaip tradicijos ir namų židinio sergėtojos) rūpinasi sergėdamos muziejų eksponatus.

Vis dėlto vaikščiodami po ekspozicijų sales nei prižiūrėtojoms, nei jų atliekamam darbui greičiausiai neteikiame didelės reikšmės. Jos sėdi, stovi, kartais vaikščioja. Paprastai nieko nesako, o jei ir pasako – dažniausiai bara... Turbūt todėl jų nematome, o gal ir nenorime matyti.

Alchemija mus suvilioja į šias muziejų „akis ir ausis“ pažvelgti kaip į asmenybes. Kiekvieną jų galime išvysti ryškiausiomis spalvomis. Šių damų pasakojimai jungiasi tarpusavyje ir virsta nuostabia šiandienos iliustracija, kurią galime skaityti kaip eilėmis užrašytą žurnalistinį tyrimą.

Monika

Komentarai

Draugai