XXVI Alchemija pristato tuvių gerklinį dainavimą. Apie jį pasakoja keturios iš Azijos centro atvykusios dainuojančios sielos, apsiginklavusios žirgų galvomis puoštais došpulurais ir jaučio galva vainikuotu bizančiu. 

„Juodoji arbata“ arba „Čirgilčin“ savo sudėtimi iš tikrųjų šiek tiek primena roko grupę. Vis dėlto instrumentai tik papildo dainininkus, iš kurių gerklių sklindantys garsai kelia nuostabą. Tuvietiškas švilpiantis chumei ir žema kargara, kuriuos grupės „gitaristas“ Igoris pademostruoja be jokio akompanimento, neleidžia abejoti jog tai pasiekiama tik valdant gerklas – instrumentą savo viduje. 

„Nuo seniausių laikų mūsų protėviai gerkliniu giedojimu parodydavo pasauliui savo sielą. Kadangi kiekvieno žmogaus siela kitokia, tai ir garsas gaunasi kitoks“, – sako Mongun-oolas, kita grupės „gitara“. 

Klausantis melodijų sunku atskirti, ar iš dainuojančiųjų lūpų sklinda žodžiai, ar pavieniai garsai. Visgi galiu lažintis, kad, pristatęs savo došpulurą, šelmiškai šypsodamasis Igoris trinktelėjo nelabai padoraus folkloro.

Dainose įpinta emocija ir kalnuotų vietovių gamtos aidas išverčia sienas, niūrias kaip Lietuvos dangus lietingą dieną. „Kai dainuoju koncerte, man prieš akis iškyla mūsų Tuvos toliai, mūsų kalnai“, – nušvinta Aidysmaa, jau penkiolika metų dainuojanti trijų vyrų kompanijoje. 

Gal tikrai muzika – tai kelias į laisvę? 

Monika

Komentarai

Draugai