Aplink juodą kvadratą savo keliu juda keturi ryškūs žmonės: „Žmogus kaip priemonė kažką pasiekti...“ „Niekada negali pasislėpti...“ „Žmogus kitam – tiktai objektas, daiktas...“ „Taip, mes – visiški kanibalai, sutinku...“ „Jausmai pasimatė spektaklyje, kada aš buvau tas, į kurį žiūri...“ Ausyse džeržgia lyg pjūklas. Jie keičia judėjimą. Matai vieną, kiti – kaip ir muzika, paslaptingai ataidi.

4`55 juos mėgina surikiuoti. Ritmą tiksi laikrodžio mechanizmas. „Visiškai nesigilinama į to žmogaus poreikius, troškimus…“ Po 7 sekundžių jie išbyra. Rikiuotė vėl iš pradžių.

Šokėjai guli ant žemės, prie pat žiūrovų kojų. „Ar pasiteisins šis fizinis artumas?..“ „Reikėjo nemažai laiko, kad priprasčiau prie žiūrovo – jis labai, labai arti...“ Žiūrovų akys šokinėja. Jie turbūt dar nejaučia, kad juos stebi. „Aš stengiausi nežiūrėti į žmones...“

Visi į juodojo kvadrato centrą! Jie mėgina jį užimti, būti pirmi ar bent stipresni. Nustumti kitą – alkūnėmis, užpakaliais. „Keturi žmonės, kad kiekvienas pildytų savo kraštinę...“ Grįžta atgal ir mėgina dar kartą. 

Visi skirtingi, visi lygūs. Kvadratas – iš individų. Jų judėjimas – kaip kūnas, kaip apranga, kaip kalba ir kaip siela – kiekvieno kitoks. Nebe identiškas, kaip buvo anksčiau. „Iš inercijos yra senų dalykų, kurie šiandieninio žmogaus nepasiekia. Vieną dieną pajunti, kad tai – vakar diena. Tas garsas, kuris kažkada galėjo tave pravirkdyti, dabar gali net erzinti.“

Žmonės, kurie šoka, šiandien mūsų taikinyje. 

Monika

Komentarai

Draugai