Kai pažiūrėjau XXVIII Alchemiją, labiausiai norėjosi rašyti apie pakantumą, priėmimą kitokio, toleranciją. Šis momentinis polinkis buvo sunkiai paaiškinamas ir juo labiau – neužrašomas. Tuo, sakyčiau, labai panašus į džiazą, tad bent formaliai susijęs su laida.

Man atrodo, kad džiazas negalėjo gimti be tolerancijos. Jau vien dėl to, kad jis kildinamas iš afroamerikietiškųjų ir europietiškųjų muzikos tradicijų, kurios kažkada turėjo susijungti. Jungtis įvyksta tik grojant kartu, kai kiekvienas muzikantas įneša savo dalį ir stebina ne išnykdamas grupėje, bet kaip tik – išsiskirdamas iš kitų, tuo pačiu metu išlikdamas ansamblio dalimi. Kitoniškumas džiaze – neabejotina vertybė. Juk taip įdomiau!

Dar daugiau, manau, kad pirmiausia atsirado pakantumas ne afroamerikiečiams ar europiečiams, o kaimynui – tam, kuris muzikuoja kartu. Siekdama sušvelninti šią baisią žinią, norėčiau priminti, kad ir Lietuvoje, kai santykiai su netolies gyvenančiais žmonėmis nebuvo iškreipti ugningos konkurencijos, kaimynai kadaise grodavo ir dainuodavo.

Šiandien su kaimynais ne tik nebedainuojame, bet ir nebesisveikiname (tiesa, yra šiokių tokių išimčių), o netolerancija viršija savo ribas ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų pasaulyje. Mums vis sunkiau tempti savo gyvenimo naštą. Ar bereikia pridurti, kad ir nuo tos naštos gyvenimas darosi siaubingai neįdomus, mes nebepriimame kitų ir bijome, kad patys būsime nepriimti, nes kitokie?

Šioje situacijoje „Muzikos instinktas“ tampa vaistais. Vladimiro Čekasino ir Bobby McFerrino receptas aiškus – plėsti savo ribas ir groti bei dainuoti. Tai – sveika!

Monika

Komentarai

Draugai