Pasivaikščiojimai su Alfred Erich Senn


 

„Daugelis lietuvių tradiciškai žydus laikė pagrindiniu komunistų partijos ramsčiu. Anksčiau cituota Skučo kritika to, ką jis vadino Vilniaus žydų „provokaciniais“ veiksmais, rodo, kad to meto žydų ir lietuvių santykiai buvo sudėtingi, ir kartu pranašauja blogus būsimus žydų ir lietuvių santykius.“ („Lietuva 1940. Revoliucija iš viršaus“, p.98) 

„Lietuviams būtų patikę sumažinti lenkų gyventojų skaičių krašte. Merkys kalbėjo apie Vilniaus gyventojų „nereikalingą elementą“. Urbšys britų diplomatui sakė, kad „Lietuvoje yra 100 tūkst. lenkų per daug“.“ („Lietuva 1940. Revoliucija iš viršaus“, p.100) 

„Stalinas norėjo, kad jo valstybėje būtų kuo mažiau lenkų, ir dovanodamas Lietuvai Vilnių tikėjosi per kurį laiką to pasiekti. (Lietuvius jis greičiausiai laikė aršesniais lenkų priešais nei būtų buvę baltarusiais.) <...> [Vilniaus] Miesto dovanojimas lietuviams susilpnino lenkų kaip kaimyno padėtį. Vilniuje buvo pagrindinis šio regiono geležinkelių mazgas; be jo labai sumažėtų potenciali Lenkijos galia palyginus su Sovietų Sąjunga.(„Lietuva 1940. Revoliucija iš viršaus“, p.104) 

Afredas Erichas Sennas - istorijos profesorius. Tai Aleksandras Solženicynas jį pastūmėjo imtis moderniosios Lietuvos istorijos. Greičiausiai jis buvo pirmasis ir ilgą laiką vienintelis tai daręs. Bet tyrinėti istoriją, kai jos „herojai“ vis dar yra gyvi, nėra patogus užsiėmimas. Keliose Senno knygos „Lietuva 1940. Revoliucija iš viršaus“ citatose galite užčiuopti ir kitas nepatogias temas bei problemas, kurias jam teko aiškintis rausiantis po mūsų šalies praeitį. Atrodo, Sennas yra suvedęs sąskaitas su ta mūsų šalies praeitimi, su kuria daugelis iš mūsų dar nesame sutarę.

Šie Pasivaikščiojimai nėra patogūs nė vienam jų dalyvių. 81-erių profesorius netrykšta energijos pertekliumi. Įprastą fizinę kelionę Ryčiui tenka pakeisti intelektualine ir pasirūpinti, kad TV ekrane nepastebėtume nuostolių. Ir žiūrovui nebus lengva. Idėjiškai parinktas tamsus „Metropolio“ kampas pasižymi dizainu iš praeities. Kameroms nėra kur ganytis, tad visą laiką žiūrime į žmogų. Labai lengva pradėti baimintis jo nuoširdumo, jo amžiaus ir savo įsitikinimų. O nereikėtų. Paklausykite, Sennas pasakoja įdomius dalykus.

Monika

 


 

Vieną kartą gyveno vyras, kuris mokėjo labai daug kalbų. Kažkurį tai vakarą, jis būdamas Lietuvoje, Kaune, eidamas į kiną sutiko nuostabaus grožio lietuvę. Jis bandė ją kalbinti įvairiomis kalbomis, tačiau ši vis tylėjo, kol galiausiai pratrūko juoktis. Vyras suprato, kad ji flirtuoja. Po trijų mėnesių jie susituokė. Vėliau jiems gimė sūnus Alfred Erich Senn. Praėjus nemažai laiko po to, jis Lietuvoje susitinka su Ryčiu, truputį pasivaikšto ir užeina į kavinę sušilti su kava ir arbata. Kavinė įsikūrusi kitoje gatvės pusėje nuo senais laikais buvusio kino, prie kurio ir susitiko Senn tėvai.

Žmonės kalba, kad istorija yra pasaka. Kalba, jog nėra aišku, ar istorija nėra sumeluota. Teigia, jog istoriją rašo laimėtojai. O Alfred teigia, kad žmogaus viduje esantys drambliai priverčia abejoti faktais. Dar jis teigia, kad būti istoriku pasirinko todėl, kad yra... tinginys. Tačiau žmogų, kuris parašė aštuonias knygas, keletą monografijų ir galybę mokslinių straipsnių vadinti tingiu, nebūtų išmintinga.

Alfred Erich Senn rašo Lietuvos moderniąją istoriją. Na, o mes turime progą pasiklausyti ir pamatyti, kaip dabarties įvykiai nusėda knygų puslapiuose. Taip pat turime galimybę pamatyti žmogų, kuris tai daro. Gerkime arbatą arba kavą kartu su Alfred Erich Senn ir Ryčiu. Nes ši Pasivaikščiojimų laida tampa jaukiu Pasisėdėjimu.

 

Neringa





Komentarai

Palikite savo komentarą



(Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas viešai)

Įrašykite paveikslėlyje parodytas raidesCaptcha CodeNorėdami pamatyti kitas raides, spustelkite paveikslėlį


Draugai


LNK.png

 

Alfa.png

 

logo_artnews.png

 

logo_kulturpolis_did_txt_spalv_300.jpg

 

mmc_LTU_mazas.jpg