Maži jausmai prašo
Valgyti, gerti, miegoti
Dėvi ryškiais rūbais, spalvotais kaklaraiščiais
O didelis jausmas
Toli pievose gano karves
Draugauja su lauko našlaitėmis
Vakarais pavargęs pareina
Atsigeria pieno
Krenta ant šieno
Nubraukia veidu ropojantį vabalą
Ir jam nė motais, kad kažkas jo
Visą gyvenimą ieško... 

XX a. lietuvių poeta

Laidoje – tik vienas herojus. Ir tas nebylus, lyg šešėlis menamos didybės, užlipdytas ant kasdienybės kelio. Pasivaikščiojimuose jokios dramos, kurios galima tikėtis, kai į televizijos eterį ateina politikai. Vistik žiūrėt nėra taip nuobodu, kaip gali pasirodyti iš pirmo, antro, gal net trečio karto.

Šįkart atrodo, kad laidos formatas turėtų diktuoti sąlygas ir laužyti stereotipus. Bet viskas taip neįprasta, kad netgi pati Pasivaikščiojimų kūrybinė grupė pasiduoda nusistovėjusių viešo  bendravimo tradicijų įtakai. Operatoriams sunku patikėti, kad europarlamentaras Algirdas Saudargas pirmiausia yra žmogus. Jie išlaiko pagarbų atstumą, kad, neduokdie, nepamatytume, ar pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras džiaugiasi lauko našlaitėmis. 

Tad mums belieka tenkintis, kad šį kartą Ryčio pašnekovo buvimo dabartyje faktą tvirtina už jo esantis fonas. Iš pažiūros jis nublankęs, bet stebint atidžiau – labai įvairus savo spalvomis, faktūra, formomis. Ėmus nuobodžiauti, yra kur žvelgti giliau.

Nuobodulys gali kilti ir iš paprasto, kasdienio bendravimo, kurio nesame įpratę matyti gyvenimo transliuokliuose. Politikas be jokios pompos dėsto savo mintis, savo požiūrį ir pastabas. Jas galbūt ir esame girdėję, bet tik ne iš politikų. Atrodo, kad jis skatina mus tiesiog būti. Būti, pamiršus pretenzijas. Nustoti vaikytis to, ko neturime, ir pasidžiaugti tuo, ką turime. Banalu? Bet pasakykite tuomet... ar tai, kad negalime nusipirkti viso prekybos centro, reiškia, kad laimės nėra?

Dažnai būdamas ten, kur yra formuojama visos Europos ateitis, kartu su „didžiaisiais“ priiminėdamas sprendimus, lemiančius milijonų žmonių gyvenimus, Algirdas Saudargas mums sako, kad tautą sudaro ne išskirtiniai herojai, o kiekvienas iš mūsų. Taip buvo ne tik prieš dvidešimt metų, kai patys tai jautėme. Taip yra šiandien, kai kiekvienas kasdien priimame mažyčius sprendimus, o jie, paleisti į pasaulį, įgyja pačias įvairiausias formas. Tie maži sprendimai kuria mūsų aplinką, kurioje gyvename ir vadiname savu kraštu. 

Monika

Komentarai

Draugai