Pilies gatvė, nusidriekusi palei Vilniaus universiteto koridorius. Išlaisvinta siela išskrenda pro langą. Žvelgia į praeivių žingsnius, sutinka merginų šypsenas. Suskamba gitaros stygomis tarp Domanto Razausko pirštų, lietuviškais žodžiais paliečia mūsų dvasią. Pažadina – kad nemiegotų.

Visas šis Pasivaikščiojimas alsuoja gyvenimu, tūkstančiais gyvų akimirkų. Jas matome ne tik miesto gatvėse, kavos puodeliuose, bet ir Ryčio bei Domanto pašnekesyje. Regis šis muzikos ir tekstų kūrėjas nuo eilinių reikalų nutolęs kaip Vega nuo Žemės, tačiau jo gebėjimas valdyti žodį, gaudyti ir reikšti mintis galėtų įkvėpti netgi arabiškų kraštų prekeivį – bendravimo ir žmogiškųjų smulkmenų specą. 

Informacijos srautu iš jo lūpų virstančiam pasakojimui gyvybės suteikia kartu iškvepiami jausmai. Jie tikrais paverčia kažkokius gyvenimo paradoksus, gilų liūdesį ar pasakiškas akimirkas. Racionalusis pradas slepiasi, lentynėlių pertvaros ỹra, svetimų žodžiai tampa savais ir smegenų kertelėse pradeda atomines reakcijas.

Gyvenimas džiaugiasi, kuomet šios reakcijos virsta į šviesą žmogaus akyse. Netgi per tamsius akinius jos švyti labiau, nei į stalčių įgrūstas diplomas. Et, kad jos galėtų uždegti ir tuos, kurie dar bėgioja mokyklų koridoriais! 

Jei nepasieks tenai, tegul susiranda kažkur gatvėje, kur susilieja mūsų visų gyvenimų akimirkos, klausant grojančio muzikanto perpjautu ego. 

Monika

Komentarai

Palikite savo komentarą

Vardas:

E.paštas:
(Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas viešai)

Įrašykite paveikslėlyje parodytas raidesNorėdami pamatyti kitas raides, spustelkite paveikslėlį

Draugai