Rytis rūpinasi, kad kultūra nevirstų tik gyvenimo fonu. „Pasivaikščiojimai“ vizualėja, juos žiūrėdami nebegalime kepti blynų, nes rizikuojame pražiopsoti ryklio pelekus arba vieno gyventojo salas. Įtariu, kad ir pirmojoje šio sezono laidoje vis dar kažko nepastebėjome... 

O ši laida yra apie tai, kaip kultūra rūpinasi Lietuvos kultūros atašė. Liana Ruokytė savo pareigas pristato kaip vieno žmogaus darbą, kuriame visuomet esi priverstas būti universalus. Visai kaip Robinzonas Kruzas savo saloje. Pasirodo, kad dažniau, nei dalyvauti prabangiuose vakarėliuose, jai tenka susidurti su nepatogiomis situacijomis. Iš jų privalu išplaukti diplomatiškai, taigi, jose atrandant kažką gero. 

Kad reiškinius turime matyti iš kelių – bent dviejų – pusių, laidoje primena staiga Kanarų palmėm „apsodintas“ lietuviškas pliažas*. Vis dar siekiame, kad pas mus viskas būtų kaip ten, kaip užsienyje? Prašom! Atsimenu, kaip devyniasdešimtaisiais žavėjomės didžiuliais viešbučiais prie jūros (rodė per „Santą Barbarą“). Praėjus dvidešimčiai metų džiaugiamės, kad mūsų paplūdimius vis dar supa pušynai! Tad ar turėtume vaikytis svetimų madų?

Kad galėtume kurti savo šalį, kiekvienas turime atskirti, kas yra vertinga, o kas – tik blizgučiai. Liana reikalauja: „Visuomenė turi būti sudaryta iš sąmoningų individų, kuriems sąžinė, moralė ir etika, gerumas ir žmogiškumas yra esminės kasdieninės vertybės“. Įdomu, ar noras būti socialiais, t.y. visuomenės dalimi, padės mums to pareikalauti iš savęs? 

Liana Ruokytė savo darbe nori būti geriausia. Įsivaizduoju, kad toks – siekiantis būti geriausias ir pasitikintis savimi – yra kiekvienas gerai dirbantis lietuvis. Gal būtent nusivylimas ir žinojimas, kad yra už mus geresnių, kiekvienam neleidžia sukalbėti maldelės, kurią abu pašnekovai bando sukurti laidos pabaigoje? Šįkart jiems nelabai pavyko, bet būtinai pavyks. 

Laikai pasikeitė: šiandien rūpintis – tai stengtis. Gal, kai žinosime, kad stengiamės visi, tikėsime ir savo šalimi?

* žodis pliažas (pranc. plage, rus. пляж) čia reiškia paplūdimį, kuriame ilgai tariame „AAA!“. Jis – kitoks nei eilinis, ilgai nepasiekiamas, todėl išsvajotas.

Komentarai

Palikite savo komentarą

Vardas:

E.paštas:
(Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas viešai)

Įrašykite paveikslėlyje parodytas raidesNorėdami pamatyti kitas raides, spustelkite paveikslėlį

Draugai