„Pristatau jums žmogų, kurio humanitarinės įdėjos pakeitė dešimčių tūkstančių žmonių gyvenimus,“ – sako Rytis laidos pradžioje. Jo pašnekovas, be jokios abejonės, garsiausias iš visų, kada nors dalyvavusių „Pasivaikščiojimuose“. Google’as tai patvirtina: įvedus Antano Mockaus pavardę, pateikia virš 2,3 milijonų rezultatų!
Toks pasaulinis e-žinomumas viršija net regis, lietuviams žinomiausio, praėjusį sezoną uždariusio Vytauto Šapranausko rezultatą. Visgi, paprašę informacijos apie A. Mockų lietuvių kalba, rasime tik nepilnus 27 tūkstančius interneto puslapių. Tai leidžia spėti, kad Lietuvoje šio visuomenės veikėjo idėjas girdėjo tik nedaugelis.
Šįkart „Pasivaikščiojimai“ laidos kūrėjams tapo išbandymu ne tiek dėl ypatingo pašnekovo, kiek dėl nesustabdomai pliaupusio vasaros lietaus. Nors šiuolaikiniams žmonėms kalbėtis sėdint automobilyje yra daugiau nei įprasta, šitokį pokalbį nufilmuoti – tikras iššūkis! Operatoriai negalėjo keisti filmavimo kampų bei rasti tų kitokių, meniškesnių kadrų, kurie paprastai paįvairina ir supoetina šią laidą: jiems teko tenkintis „plika“ dokumentika uždaroje erdvėje.
Sudėtinga buvo ir pokalbio dalyviams. Ryčiui reikėjo valdyti ir būsimą laidą, ir keturis ratus vienu metu. Iš pažiūros suderinami dalykai, tačiau, pašnekovui sėdint ant galinės sėdynės, galop viena kitam ėmė prieštarauti. Buvusiam (gal ir būsimam?) Kolumbijos sostinės merui teko kalbėtis beveik nematant su kuo bendrauja – o jau žinome, kad matyti jam yra svarbu, – todėl laidoje gyvo kontakto labai mažai. Net į kamerą A. Mockus pažvelgia vienintelį kartą.
Taigi, turint omenyje šios laidos formą, gali kilti klausimas, ar tokį pokalbį reikėtų leistį į televizijos eterį: gal tam labiau tikrų radijas arba laikraštis? Tačiau, jei atkreiptume dėmesį į turinį bei aplinkybes, kuriomis atsirado šis kūrinys, gautume analogų neturintį dokumentinį televizijos filmą. Jis ne tik supažindina su A. Mockaus filosofija, bet ir parodo nutrūktgalviškai užsispyrusią Ryčio komandą, kuri neriasi iš kailio, kad pristatytų mums tai, ko patys galbūt niekada neatrastume.