Publikuojamų pokalbių su Kristina Sabaliauskaite pilnas platusis pasaulinis tinklas. Į Pasivaikščiojimus kviesdamas dviejų lietuviškų bestselerių autorę, Rytis galvojo apie tai. Jo tikslas aiškus: „tikiuosi, kad [pašnekovas] pasakys kažką tokio, ko mes visi dar nežinojome“.
Laidos įžangoje kiek pabodusią šiuolaikiško grynumo sieną keičia švelniai judantis parko fonas, kuriame mirguliuoja žalsvai geltonos lapų dėmės. Susitikę prie Sapiegų parko vartų, į vienas kitą jie kreipiasi „Jūs“. Ši forma suartina viens kito vertus pašnekovus. Jų kaklaryšiai išduoda, kad madam ir mesjė – lyg ir sąmokslininkai, lyg ir viens kitam iššūkius keliantys priešininkai. Štai koks tas, link idealo besistiebiantis, barokinis dramatizmas.
„Retos rūšies vilnietės“ pasakojama senelės kaštono istorija paskatina Rytį prisiminti vaikystės malonumą. Netrukus jos grakščiais aukštakulniais apautos kojos brenda per buvusios vasaros didybę menančius lapus, o tie – šnibžda svajonę čia pamatyti spalvingus paukščius iš Batuoto katino istorijos. Povai ir fazanai Sapiegų parke? Dar vienas iššūkis. Kodėl nepadarius?!
Ūkanotame Albione gyvenanti menotyrininkė savo kalboje drąsiai naudoja angliškus ir lotyniškus žodžius. Užuot trukdę, jie tampa aiškūs. Jie praplečia mūsų akiratį ir primena mums apie kontekstą; iš šiandienos tiesia tiltus į praeitį ir į ateitį. Gyvas pašnekesys išduoda, kad mokslų daktarės diplomas tereiškia įgūdžius, kuriuos valdo savo kraštą mylinti pašėlusi mergiotė.
Laidoje yra nepabaigtų minčių, regis, sąmoningai pertrauktų realybės. Kaip ir Voveraičių – Rūmų gatvių sankirta, jos tampa dalimi kūrėjo žaismės, kuri protėvius versdavo pakelti akis į dangų. Regis mintis, kad mus stebi visatos akis, saugojo nuo chaltūros ir leido gerbti kiekvieno viduje gyvenančią dvasią, kuriai, priešingai nei kompiuteriui, reikia laiko. Laiko pažinti, subręsti ir kurti.
Monika