Pasivaikščiojimų su Gyčiu Ivanausku pradžioje Rytis atsistoja prieš prekybos centrą. Užstojęs monstro iškabą, jis panaudoja kitokią reklamos formą. Ar tai – savireklama?  

Laida prasideda smagiu tempu. Po trumpos įžangos pašnekovai sušoka į kadrą, šis – strykteli iš vienos kameros į kitą.
– Sveikas, Gyti!
– Labas, Ryti!

Ping pong, ir jie jau keliauja. Toliau jie ims linguoti kiek ramiau, netgi dar truputį lėtės, braidydami per apleistus laukus. 

Teatras, cirkas ir gyvenimas – amžinas (meilės?) trikampis, kuriame dažniausiai blaškosi Lietuvos aktoriai. Šį kartą į TV ekraną Gytis žengia apsiavęs žavingais „klouno“ batais. Koks nors Kovalskis, personažas iš Gyčio režisuoto spektaklio, niekad tokių nedėvėtų – vajė, ką žmonės pagalvos? 

Vienas kiečiausių Lietuvos aktorių žaidžia aprangos detalėmis – pirštinėmis, batais ir kitomis smulkmenomis, – kaip scenoje žaidžia savo įgūdžiais. Kol žaidžia, tol jam sekasi. 

Televizija visad išryškina faktus ir aplinkybes. Tuo tarpu Pasivaikščiojimų kūrėjai, dažniausiai paslepiantys laiko nuorodas, šį kartą nuostabiai užmaskavo ir susitikimo vietą. 

Galbūt paspėliosite, kuriame Vilniaus pakrašty galėtų būti eilinė autobusų stotelė, neatskleisto vardo prekybcentris, intensyvaus srauto gatvė, juodi sukrypę nameliūkščiai... ir du po pievas klaidžiojantys savo sričių specialistai. 

Kur – visiškai nesvarbu, bet jeigu labai knietės išsiaiškinti, geriau suprasite, kas slepiasi po Gyčio žodžiais „man įdomu“. Pažinimo vaisius ne visada saldus, bet dažniausiai – sultingas. Smalsaukite. Susidomėjimas pasaulį suka greičiau nei baimė gauti per kuprą.

Monika

Komentarai

Draugai