Tuo metu, kai numylėta televizija rodydavo animacinį serialą „Beavis and Butt-head“ man buvo per mažai metų, kad tėvai leistų tai žiūrėti. Bet visada žinodavau, kas jie ir jeigu negalima į juos žiūrėti, jie yra kažkuo ypatingi.
Gali pasirodyti, jog Pasivaikščiojimai su ilgamečiu Ryčio draugu Algiu Ramanausku (o jie abu ir įgarsino „Beavis and Butt-head“) bus itin lengvi ir kupini vyriško draugiško humoro. Taip ir yra. Tačiau... šie Pasivaikščiojimai yra dualūs – paviršiuje padengtas savimeilės ir arogancijos apvalkalu, kurį paduoda Algis, na, o gilumoje – viskas tėra tik ironija ir sveika savęs ir, žinoma, aplinkinių, kritika. Gal todėl viskas taip nestandartiška ir tuo pat metu labai jauku?
Man Algis Ramanauskas kažkuo primena brolį – tokia pat eisena, kalbėjimo maniera ir vis neaišku ką iš tiesų šis žmogus galvoja. Gal todėl ši laida tokia keista ir neįmanoma jos aprašyti? Kaip neįmanoma aprašyti brolio ir sesers pokalbių – visada su paslėpta mintimi, tikslaus atsakymo apėjimu ir šiokiu tokiu priešgyniavimu vienas kitam. „Bet mes susikalbam, būtų bloga kalba jei nesusikalbėtumėme“ – ši citata išnyra iš Pasivaikščiojinėtojų pokalbio apie taisyklingą kalbos naudojimą, tačiau toks pasakymas puikiai tinka kalbant apie viską.
Šventos karvės, kalbininkai (ar „Kalbajobai“?), parkvietės ir Facebook‘o bei kamerų ateitis. Nieko susieto. Bet nieko ir atskiro. Pasivaikščiojimai primena postmodernų teatrą – viskas fragmentiška, nuorodos į praeitį (istoriją): susidėliok fragmentinę dėlionę taip kaip nori arba nedėliok visai. Ir šiaip jau laikas peržiūrėti „Beavis and Butt-head“.
Neringa
Kas nežino Algio Ramanausko? Net neabejoju, kad daugeliui įdomu jį pažinti be kaukės, kuri visada pridengia jį eteryje. Prašom, štai jis tikras! O gal netikras? Kaip dažnas lietuvis (vyras!), pasąmonės srauto nelieja, kalbą filtruoja. Tai sukelia šiokį tokį nerimą. Ir vėl mus apmovė, matome Ramanausko kuriamą fiktyvų personažą - jį patį?
Nemėgstantiems ramybės TV ekrane (o manau tokie - dauguma Algio fanų (negi sakysi - aistruolių?)) galiu pažadėti du rimtesnius momentus. Vienas - tai istorija apie auklėtoją Varlę, kurios jis taip ir nepabučiavo. Gera proga pasižiūrėti, kaip jis reaguoja į neteisybę bei kokius žodžius pritaiko jai apibūdinti.
Kitas momentas taip pat susijęs su asmeninėmis netektimis. Netektimis, kai kažkas ištraukia žodį iš tavo kišenės ir neleidžia jo vartoti. Valstybinei lietuvių kalbos komisijai kliūva iš esmės. „Mane erzina, kad mūsų kalbą normina žmonės, kurie neturi tam jokios kompetencijos. Dažniausiai tai yra neišsilavinusios, pusantros kalbos temokančios bobelės (čia bobelė kaip socialinis sluoksnis, nebūtinai tai susiję su lytimi)...“
Ir nežinau, kiek pagrįstai Ramanauskas skalbia mūsų kalbininkus, bet prisimenu kaip ankstesniuose Pasivaikščiojimuose sakė estų rašytojas Reinas Raudas: „Žmogus, kuris šneka tik savo gimtąja kalba, nesupranta, kaip kalba veikia.“ Ramanauskas klausimą apie kalbininkų kompetenciją kelia pagrįstai. Ar tikrai kaip veikia kalba supranta tas, kuris vietoj „parkingas“ arba „parkvietė“ liepia sakyti „automobilių stovėjimo aikštelė“?
Monika