Pasivaikščioti miestuose labiausiai mėgstame užsienyje. Išsitiesiame, pakeliame akis nuo grindinio ir žvalgomės aplink: domimės pastatais, parkais, gyvenimu gatvėje. Kodėl to nedarome savo šalyje? Rytis ir profesorius Almantas Samalavičius nagrinėja pilietinės visuomenės veidrodį – mūsų miestų viešąsias erdves.

Laida truputį kitokia, nei įprastai. Ne dėl žiemos šalčio, o greičiau dėl nagrinėjamos temos pobūdžio ji padalinta į dvi dalis: pirmojoje tyrinėjamas apleistas skveras, antrojoje – kone sakralinė erdvė. Ką mūsų miestuose galima padaryti, kad tokios vietos būtų mielesnės?

Operatorių kameroms plačiai žvelgiant į niūrią mūsų miestų realybę, architektūros kritikas ją iliustruoja ir mūsų ausiai: „Aižėjantys betoniniai laiptai, suardyti suoliukai, neprižiūrima aplinka, visiškai apleistos prieigos, kurios dabar tepliojamos grafičiais. Jos rodo, kad tai yra ne viešoji erdvė, o niekieno teritorija. Jeigu reikėtų muzikinio atitikmens – tai yra visiška kakofonija.“

Greta tokios apleisties jis perspėja, kad mūsų taip pamėgtos privačios erdvės simuliuoja visuomeniškumą, kad mes renkamės iš anksto surežisuotą aplinką bei  pramogas, nuolat ieškome naujų reginių ir nebemokame būti ten, kur „nieks nevyksta“. Net miesto aikštėse norime, kad mus veiktų didybė, nors turbūt kaip tik ji skatina vis labiau ir labiau nuleisti savo akis.

Dirbdamas savo darbą – aiškindamas architektūros elementų poveikį mūsų gyvenimui – A. Salamavičius žvelgia į ateitį ir stengiasi išlikti konstruktyvus: „Ne kiekviena erdvė privalo būti pompastiška, ne kiekviena erdvė turi būti simboliškai labai reikšminga. Erdves galima formuoti taip, kad jos trauktų aplinkinę bendruomenę, kad žmonės jomis naudotųsi“.

Urbanistikos tyrinėtojas mums vis bado pirštu praeities klaidas, kad pagaliau liautumėmės, nustotume jas kartoti.

Draugai