Viskas labai paprasta. Naujoviškos „kartoninės dėžutės“ – kaip ir filme „Artimos šviesos“. Du pasivaikščiotojai – Rytis ir kino režisierius Ignas Miškinis. Tas, kurio filmuose dažnai kvepia šiuolaikinio miesto kasdienybe.

Ignas – kol kas jauniasias Pasivaikščiojimų dalyvis. Naujausios ir maištingiausios (?!) kino kūrėjų kartos atstovas. Prieš penkerius metus pasirašė po Kino manifestu, gimusiu „iš chaoso, demagogijos ir banalumo, kuriuose skęsta šių dienų lietuviškas kinas“. Žmonės kalba, kad jis bandė paniekinti autoritetus. Netgi Algimantą Puipą.

Pasivaikščiojimuose kalba jis pats. Sako, kad šiandien viską mato daug pozityviau, ir ima atrodyti, kad jame nebeliko tos pasipriešinimo dvasios. Bet staiga jis vėl grįžta prie (lietuviškos) mokyklos: „Kai aš mokiausi, mūsų kompanijoje buvo nuostata, kad dirbti pas kažką ir iš kažko mokytis yra nesąmonė. Patirties neperduosi“. Gal čia ir slypi besikeičiančių kino tradicijų paslaptis?

Pokalbis suaustas iš trumpų sakinių. Tezė – antitezė. Rytis – Ignas. Ignas – Rytis. Atrodo, šįkart visos Ryčio pastangos užkabinti, ištraukti, išprovokuoti, atverti truputį praslydo pro šalį. Jokių ilgų pasakojimų, dėstymų, aiškinimų. Tik pamąstymų nuotrupos, iš kurių galime bandyti dėlioti savo vaizdinį. 

Komentuoti

Draugai